Atostogos prie Baltijos

- Ach, - giliai atsiduso Bonifacijus, - atostogos – nuostabus dalykas, ypatingai žiemą, per Kalėdas prie Baltijos jūros. Ir kokia tyla, rodos, girdi, kaip tyliai kvėpuoja Baltija, kaip tyliai  šnara  pušys, kaip linksmai krykščia žuvėdros, kaip žaismingai plaukioja žvejų valtelės, kaip mistiškai tolumoje plaukia paslaptingas baltas laivas, o  jūra - ramiai banguoja… Gal tai buvo tik sapnas ar graži pasaka?


O, jūra, aš tavim žaviuosi -
Šniokštimas tavo – įtaigus,
Kaip mistiškai tu vakare pokštauji,
Ryte - lengvai banguoji – lyg kažkas išsprūs...

Tavo galybei verta pavydėti,
Skleidi tu savo žavesį kilniai,
Išaukštini bangas, kurios – tik dviese
Į krantą ritas išdidžiai.

Pasaulio jėgos verčia tave šniokšti,
Nesuprasti palieka gintarai...
Atverki savo širdį tiems, kam šviečia,
Tavo gelmių platybės įstabiai.

Tad, sveikinu, o jūra, ir viliuosi,
Kad neužilgo  susitiksim vėl,
Tavo didybei aš šiandien lenkiuosi,
Palaiminta per amžius būk tiktai.