Babelio teatras

Paleisk paukščius. Girdi, kaip rūkas krenta?
Baigtis saldi –  medum aplipo pirštai,
tave liečiu, o vaškas stingsta – mirštu?
Nesižegnok prieš dingdamas, neverta.

Nes nesutverta? Šitaip. Miela mano,
pašei apykaklę, kol lapės išsilakstė,
dabar – šali. Lig paskutinio kvapsnio
ugnis laižys nuogus nervus, Dedalai.

Paleisk, prašau, tokia būtis. Beproti,
sprangus eilėraštis ir pažadas lyg kirtis?
Todėl kvatok, kol dar gali – pakilti?
Aukštai, aukštai. Esi?
                                            Buvau.
                                                      Kartoti!