Šventosios Dajanos ašaros - 6

19... m. rugsėjo 20 d.

Vakar buvo bjauri diena. Ir užvakar. Ir iš vis – visos dienos bjaurios. Visas pasaulis – sumautas. Išskyrus trigubą burboną – nors ir tai myžalas, atvirai sakant.

Ogi vairuotojas pabėgo. Spauda, aišku, apie tai nesužinojo, nes jo vietoj kaip mat paguldėm antrininką – iš mūsų tarnybos Rekvizitinio skyriaus. Jie pastoviai ką nors pakeičia – tai pabėgusį kalinį, tai likviduotą žurnalistą, tai pas kekšes išmovusį prezidentą...

Ir įsivaizduokite tik - vakar gavau to penkis tūkstančius kartų prakeikto vairuotojo atviruką! Atviruke buvo pavaizduotas Romos koliziejus, o kitoje pusėje užrašyta: “Sveikinimai iš Armėnijos”. O pagal pašto antspaudą atvirukas buvo atsiųstas iš... Papua Naujosios Gvinėjos. Penkias valandas žemėlapyje ieškojau tos prakeiktos Papua... Kol galų gale priėjęs sūnus pareiškė, kad verčiau pasiimčiau pasaulio žemėlapį, o ne Europos. Visa laimė, kad jis jau eina į penktą klasę ir pradėjo mokytis geografijos. Pažadėjau jam nupirkti dviratį. O jis pareiškė, kad geriau jau “Harlis”. Aš jam nieko neatsakiau, tik pažvelgiau tokiu žvilgsniu, kad jis kaip mat dingo – ir iki šiol dar neatsirado.

Šefas vėl klykė ir vėl trypė kojom. Aš tylėjau, stovėdamas stovėsena “ramiai” priešais jį ir mąsčiau, kad jis pražiopsojo savo gyvenimo Didįjį Šansą. Jam reikėjo -  eiti stepo šokti. Per minutę kojom sutrypė gal 500 kartų! Pasaulis tikrai daug prarado, netekęs tokio šokėjo!

Galų gale šiaip ne taip nusiraminęs, šefas pareiškė, kad duoda man 24 valandas pabėgėliui surasti. Ir jei per tas 24 valandas aš jo nerasiu... tada... tada... Ir čia šefas susimąstė, negalėdamas sugalvoti, kokią gi man bausmę paskirti už nepaklusnumą. Deja, jo smegeninė gerokai surūdijusi, tad pasišaukė savo pavaduotoją ir jam liepė sugalvoti kokią nors itin žiaurią ir itin rafinuotą, atitinkančią geriausias revoliucines tradicijas, bausmę. Pavaduotojas atsakė; “Klausau, šefe” ir, pažvelgęs į mane kaip į užpernykštį arklio šūdą, išėjo galvoti.

Grįžęs į savo kabinetą, radau ant stalo raštelį:
“Klodai, sugalvok kokią nors baisią bausmę – dar neregėtą. Per 30 minučių – tai skubu!
  Vyr. komisaras Mišelis Paišelis”

Apačioje buvo prierašas:
“Žioplė – sugalvok bausmę – per 15 minučių!
  Klodas Šikė”

Dar žemiau – kitas prierašas:
“Žanui – bausmę – 5 minutės.
  Bertranas Žioplė”

Taigi, kaip ir visi kiti vykdomieji raštai, šis taip pat atsidūrė ant mano stalo. Nieko kito neliko – tik kuo skubiau sugalvoti sau baisią, dar niekur ir niekada neregėtą bausmę...

Po pusvalandžio vėl mane išsikvietė šefas. Šį kartą neklykė ir kojom netrypė. Tik sėdėjo už stalo be galo patenkintu veidu – lyg žmogaus, ištisą valandą sėdėjusio tualete ir galų gale kažką išspaudusio.

-Žanai, - kreipėsi jis į mane švelniu balsu, - sugalvojau galų gale bausmę. Klausyk, mano berniuk – jei – per dvidešimt keturias – valandas – nesurasi – to – prakeikto – vairuotojo – tai (ir čia jis padarė išraiškingą penkių minučių trukmės pauzę) – liepsiu – tau – surasti – žemėlapyje – Papua! O jei nesurasi, tada pakabinsiu už pautų ant ilgos gumos ir įmesiu į šūdų duobę – ir tu kokį dvidešimt sykių panirsi į tą duobę ir vėl iškilsi. O tada...
-Šefe... - pertraukiau aš jį, - nebereikia... prašau!.. – ir pavaizdavau nukritusį be sąmonės. Šefas, be abejonės, buvo labai patenkintas. Visada smagu padaryti viršininkui kokią nedidelę, bet malonią staigmeną

O vakare kaip reikiant prisigėriau.