Paryžius- meilės miestas.

Naktinis Paryžius:

Žigolo dulkina kambarinę geriausiame miesto viešbutyje prie Senos. Upe plaukioja laivai, mėgindami nutrenkti Eifelio bokštą, kad jis imtų linguoti, o aukščiausioje vietoje belaipiojantys vokiečių turistai, imtų vemti ir kaip skruzdės kristi iš metalinių strijų. Žigolo toliau dulkina kambarinę, tik jau kitame Paryžiaus viešbutyje, ne pačiame geriausiame, bet už tai už prieinamą kainą (kambarinei). Parke klykia žuvedros,  ant suolelio poetas kuria eiles savo mylimajai, kuri kaip tik ir yra kambarinė. Nesvarbu. Poetas su berete, poetas moka piešti. Jis Davinčio giminė, nesvarbu, kad jis benkartas. Poetas kuria kambarinei gražius žodžius ir tikisi, kad po jų galės ją išdulkinti. Žodžiai skamba, žodžiai liejasi laisvai, netikusius žodius jis paseilėja ir trina popierių iki kiauros skylės. Skylė net labai Kiaura. Kambarinė pasidulkina su Žigolo. Ji eina tiesiu raudonu koridoriumi (pati ji eina nelabai tiesiai), pas seną sukriošusį anglą. Ką su juo veiks, mums žinoti nelemta. Durys be spynos, tai reiškia, be skylutės, pro kurią viskas matos. Bet is esmės jie turėtų Dulkintis, nes Paryžius meilės miestas. Nes čia gyvena poetas ir neištikima kambarinė. Žigolo tuoj negyvens, dabar ne jis valgo vėžius - o vėžys valgo jį. Bet jis laimingas... Laimingas ir vėžys - jie kartu išdulkino Kambarinę.



... net du kartus...
... Tą pačią dieną...


Kitą dieną iš kambario išnešamas kambarinės lavonas. Jis nuostabus. Jis baltas...