Orfėjas ir Euridikė

Aš tave, Orfėjau, vis tebesapnuoju,
plaukia mano viltys sieliais debesų,
dvelkiantis borėjas nieko nesugroja.
Kur gi tavo burė, kur užtrukęs tu?

Mirusių pasauly laikas pasibaigęs,
laukiu nesulaukiu, kad ateitum čia,
mano žodžiai lietūs, mano mintys snaigės
iriasi per skliautą luoteliu nakčia.

Aš tiktai šešėlis, net ne vėjo gūsis,
pas tave skubėčiau, bet nebegaliu,
vėl iš kibirkštėlės gyvastį įpūtęs
tu išvesk į saulę - būsiu žiedeliu.

Kurs žydėtų laime, nemarumą teiktų
vasarą ir žiemą, dieną ir nakty,
man sugroki lyra švelniai, kai ateisi,
kad žinočiau  - žemėj man daina esi.