Parašysiu Tave baltam lape

Parašysiu Tave,
baltam lape,
ant melsvo vakaro dangaus.
Ant ryto rūko sidabrinio,
kurį tamsa pernakt išaus.
Aš parašysiu. Vieną kartą.
Į tolius - vėjas parašys.
Daugiau rašyti - nebeverta,
vistiek tų raštų neskaitys.

Galbūt tik Tu, vakariui vejui,
vis varstant namo langines,
skaitysi paeiliui, iš lėto, garsiai,
Eiles, kur gausi nuo manęs.

Galbūt tiktai vakaris vėjas
klausys manęs. Ir tuos žodžius,
kuriuos baltam lape išlieju,
nešios kaip rudenio lapus.

Aš parašyčiau,
Ant balto lapo,
Tik tas - vieninteles eiles.
Bet nei pradžios, nei pabaigos
jos Tavo širdyje neras...