Jos vardas Liepa

Gydžiausi sanatorijoje. Kai rytą nuėjau pusryčių, prie man paskirto staliuko sėdėjo du vyrai ir moteris. Kaip įprasta tokiais atvejais, laukdami pusryčių susipažinome.
    Antanas gydėsi radikulitą, Virginijus -taip pat. Abu iš Žemaitijos. Pasipasakojau ir aš apie savo ligas. Sanatorijoje pokalbiai labai specifiniai. Mūsų dailioji kaimynė tylėjo, į pokalbį neįsiterpė, apie save nepapasakojo, o mums lyg ir nepatogu buvo klausti. Ji sėdėjo susimąsčiusi, dairėsi pro langą tarsi tikrai norėdama išvengti būtinybės ir susipažinti, irprisistatyti, o pirštai sklaidė atsineštos knygos lapus. Panaši situacija pasikartojo ir kitą rytą, ir dar kitą. Atėję pusryčiauti ją jau rasdavome sėdinčią ir skaitančią. Pastebėjęs, kad knyga lenkų kalba, neiškenčiau ir paklausiau:
    _Mokate lenkiškai?
    _Kodėl-mokate, tai mano gimtoji kalba, -atsakė moteris.
    _Tai jūs...
    _Taip, aš lenkė. Atvažiavau į šią sanatoriją iš Suvalkų. Man čia visada patiko-nuo to laiko, kai dar gyvenau Vilniuje.
    _Kodėl pabėgot į Suvalkus?

    _Ten vyrui darbą pasiūlė, o po to ir aš įsidarbinau. Lietuvą dažnai aplankau, čia liko daug draugų.
    _Moteris nutilo. Šeštadienį abu žemaitukai išbildėjo į savo Mažeikius-kaimynai, gyveno netoliese. Prie staliuko likome dviese. Po vakarienės mano kaimynė pasiūlė:
    _Matau, niekur neskubate. Gal pasivaikščiokime?
  Mielai sutikau. Tiesiog ėjome miesto gatvėmis. Kalba kažkodėl nesimezgė.
    _Gera eiti tylomis, kai eini ne viena...
    _Gal ir neblogai, bet ir vienas kitas žodis nepamaišytų, -paprieštaravau. -Juk aš net jūsų vardo nežinau.
      _Halina.
      _Tai kokios ligos jus prispaudė, kad čia atvažiavote?
  Moteris ilgai tylėjo, o paskui giliai atsiduso ir ištarė;
        --Aš gydausi nuo alkoholizmo...
  Nustebęs pažvelgiau į ją. Graži, gal keturiasdešimties, o gal ir daugiau  moteris nė iš tolo nebuvo panaši į tas, kurių veidai išpurtę.
    --O kaip tai atsitioko? -ir tuoj pasigailėjau, nes pamaniau, kad ji gali supykti.
    _Tai ilga istorija. Jau sakiau, kad ir anksčiau  čia gydžiausi, bet visai nuo ko kito. Mes neturėjome vaikų, bet man niekas nepadėjo. O kai šeimos nesieja vaikai, ji dažnai išyra. Taip atsitiko ir mums. Jau treji metai aš viena. Vyras dabar gyvena Varšuvoje. Vedė. Man buvo labai netikėta, kai jis mane paliko.
    _Todėl bandėte sielvartą skandinti taurelėje?
    _Matyt. Nors sakoma, kad laikas gydo žaizdas, man jos ilgai negijo. Gėriau viena. Gerai, kad kolegos laiku pastebėjo. Iš pradžių jie dangstė mano pravaikštas, ovieną kartą taip iškaršė kailį, kad iki šiol ausys kaista prisiminus. Jie manęs nepaliko. Kviesdavosi į svečius, vakaroti, bet, žinoma, visada be gėrimų. Taip po truputį ėmiau tiestis. Visai pasveikusi dar nesijaučiu. Kai būnu parduotuvėje, akys visuomet krypsta į lentynas, kuriose sudėtas alkoholis. Kai prisimenu, kiek brangaus laiko man paaukojo draugai, bandau susilaikyti. jūs geriate?
    _Ne, aš geriu tik per didžiąsias šventes, ir tai ne per visas.
    -Tai jūs labai laimingas.
      _Būsite ir jūs laiminga.
      _Duok Dieve...
    _Kitą rytą prie staliuko susėdome jau vėl visi. Antanas kažko nerimavo. Kai mums padengė staliuką, jis iš švarko kišenės išsitraukė buteliuką.
      _Gryna ruginukė, žemaitiška, išgerkit sulčių, aš tuoj įpilsiu, -nekantravo.
      _Virginijus ir Halina, kaip nebūtų keista, mikliai ištuštino savo stiklines.
      _O tu, Vytai, ko lauki?
      _Aš negeriu...
      _Nebijok, čia puikiausi vaistai tavo skrandžiui-net geresni už tuos, kuriuos daktaras skiria.
      _Jis pripylė Virginijui ir jau tiesė ranką pilti Halinai. Mačiau, kaip sublizgo jos akys, tačiau aš suspėjau sustabdyti:
      _Ji negers...
      _Kaip negers? Pats negali, tai nors kitiems nepavydėk.
      _Negers, Antanai, kaip dar aiškiau tau pasakyti? Palik ją ramybėje.
      _Pažvelgiau į Halinos akis. Jų spindesį gesino ištryškusios ašaros. Po pusryčių beveik tylėdami pasukome į procedūrų korpusą. Įeinant pro duris ji tyliai ištarė:
      _Ačiū tau, Vytai...
    _Ji pirmą kartą pavadino mane vardu. Visą kitą savaitę mudu daug bendravome. Vaikščiojome po šilą, palei Ratnyčėlę. Paaiškėjo, kad mudu daug kas siejo: skaitymas, patiko ta pati muzika. Sutarėme kitą savaitę važiuoti į Vilnių-ji labai norėjo. Tačiau sekmadienio rytą ji buvo nusiminusi:
      _Man reikia įnamus trumpam. Jei pavežtum, būčiau labai dėkinga.
    ... Suvalkus pasiekėme gerokai po pietų. Ji gyveno daugiabučiame  miesto pakraštyje. Paliko mane bute-įjungė televizorių ir pasakė, kad notarui skubiai turi nunešti kažkokius dokumentus. Jaučiausi keistai svetimame bute, tačiau po kelionės ištiesti kojas buvo visai ne pro šalį. Halina grįžo po geros valandos.
      _Nepyk, kad taip užtrukau, buvo šiokių tokių nesklandumų. Tuoj padarysiu kavos, tik valgyti neturiu... O apskritai mes galime nueiti į kavinę-ji visai šalia.
  Kavinukėje Halina visai netikėtai pasiūlė:
      _Tik nepagalvok nieko blogo-procedūros mums rytoj vienuoliktą. Kelias ilgas, jau temsta, nemėgstu tamsoje važiuoti-gal pernakvojame pas mane? Aš tau atskirai paklosiu, nesijaudink...
Sutikau. Užmigau gana greitai. Prabudau išgirdęs prislopintą jos balsą:
_Čia aš . Priimsi?
  Likęs laikas sanatorijoje prabėgo labai greitai. Išsiskyrėme sunkiai. Po to dažnai susirašinėjome žinutėmis, pasiskambindavome. Tačiau daugiau nesusitikome. Žinojau, kad kad ji visiškai išsigydė nuo priklausomybės. Vieną vasaros vakarą ji paskambino:
    _Atvažiuok, kai galėsi. Labai laukiu.
      _Jau kitą dieną buvau pas ją. Halina buvo labai pasikeitusi-tiesiog švytėjo. Atidarė miegamojo duris, o ten  mažoje lovelėje, gulėjo mergytė.
    _Tai Liepa. Tavo dovana man. Kad tu žinotum, kaip ji pakeitė mano gyvenimą. Pasirodo, dėl to, kad neturiu vaikų, buvau kalta ne aš. Mano vyras iki šiol jų neturi.