samsara nirvana

Ir tu dar naiviai vis tiki,
išaugs gėlė ar medis didis;
iš tavo kūno ateity -
teliks tik dulkių saujos gilios.

Ant kaulų tavo purvinų
švariais miestiečiai batais
ir mašinom pusiau brangiom
tau virš galvos ne saulė švies -
asfaltas juodas ir gyvybė.

Gyvybė, kurios jau neturės
nei kūnas tavo,
nei vandens šaltinis.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Susikuriam vaizdus tikrus,
tikresnius brolius nei
draugystę sielos;
prisimenam savus namus,
kurie jau pūva ir trūnyja.

Pasaulis mums visa erdvė -
visatos centras žūtbūtinis,
ir saulė sukasi kasdien,
ir mėnuo teka paskutinis.

Nelauk, negrįš jisai,
karuos vidiniuos užsilikęs;
taip keičias ir prasideda laikai,
pasibaigia ir vėl atgyja.

Tiktai ne jis, ne ji tiktai –
laikai tik miršta ir sužydi:
gėlėm, šviesiais vaikų veidais,
lelijom ir kalnų didybe.