varnos ir piemenys

Varnoms ir piemenims patinka ganyti.
Vieni jų rūpinasi debesų miegojimu, kiti - ašarų lakstymu.

Varnoms patinka juoda duona. Su pienu.
Piemenys dievina medų. Ir kasdien už sparnų karia bites.

Varnos mėgsta prabangias suknias. Jos gaudo drugelius ir juos džiovina.
O piemenys savo ruožtu bado saulę. Varinėja ją kaip kokį nepaklusnų kumelį.

Ir žinote, varnoms ir piemenims sekasi.
Juos myli dievai.

Piemenys myli varnas. Varnos - piemenis.
Tik iš kur jie šie padarai gauna sapnų naujų dorybių nuomai?

Taip. Obelų jie niekada nedažo baltai.
Veisia kuo daugiau triušių. O elnius šaudo.

Ir ant jų galvų kabina vilkų kailių paltus.

Kartą varna manęs paklausė:
- kur galėčiau nusipirkti vinių? Ir plaktuką.

Aš patylėjau. Kartais tiesiog atrodo, jog nemoku šnekėti.

Tačiau piemuo jai įžnybo į šoną. Ir ši pridūrė:
- žinoma, jūs gausite papildomą vinių dalį. Gal net atrieksime jums plaktuko.

Bet tada aš pradėjau mąstyti. Ir man pasirodė, jog kažin kas išrovė man liežuvį.

- taip. Pripažįstam. Plaktuką teks plauti.
Bet,  gal geriau pasakykite mums, kur yra vinių pardavėjas?
Jūsų procentas auga.

Kažkas ėmė ir mirksniu pripylė į mano ausis smėlio.

Tada aš šokau į gilų senų laikraščių ežerą ir pradėjau savo noru skęsti.
Žinote, kokiu giliu banalumu būna apaugę ledai karštą vasaros popietę?

Toks gilus buvo ežeras.

Pamenate skambalėlių muziką karvutėms ant kaklų pienių pievose?
Gerai.

O pamenate bažnyčios varpinėje milžinišką varpų gaudesį, žudantį balandžius?
Gerai.

Nes taip tada juokėsi varnos ir piemenys.