Kalėdų dvasios
įkvėpta, nusprendžiau
išdalint save pasauliui-
po gabalėlį...
Viltį-dar neišaušusiai
aušrai iš vakaro,
Tikėjimą-bedieviams
ir bedvasiams, kad
įkvėptų šviežio oro-be
išdavystės...
Sudužusias viltis aš
atiduosiu vargšams,
kad bentką turėtų,
o mirtį aš pasiliksiu sau,
kad į akis jai pažiūrėt galėčiau....
Išaušus šventam Kalėdų rytui,
bei dvasiai Kalėdiniai inžydus,
aš pasikarsiu su sniegu akyse
kol vėl apaksiu ir nieko
nematysiu, kol pasiklysiu,
k
o
l
p
a
s
i
k
l
y
s
i
u,
[b] atgimimo vedama....