Pūgos bučinys 2

-Pritariu, -pasakė ji ir papasakojo, kad prie jūros atvažiavo kartu su bendradarbiais, nepatogu buvo išsiskirti ir nevažiuoti, todėl ir atsirado čia...
    _Prisiminiau, mes susitikome prie jūros, buvo šilta vasara, o mes tarp daugybės žmonių bandėm surasti vienatvę... -pasakė jis.
    _O man patinka ir toks oras, mėgstu klaidžioti, kai sninga, pusto, groja vėjai, o snaigės lipdo akis.
    _Pataikėt, ir man, -pritarė jis, -galva po darbų ir įtampų ištuštėja. Kaip gera užmigti po tokio pasivaikščiojimo, galvą tik padedi ir keliauji sapnais...
    _Jūs skaitot mano mintis, -nusijuokė žiemos bendrakeleivė, -aš kaip tik ketinau tai pasakyti. Ji ėmė kvatoti, o snaigės tirpo ant lūpų, kurias jis staiga užsimanė pabučiuoti.
      _Gerai, kad jūs mano minčių negalit perskaityti, nes jei sužinotumėt, kokios dabar aplankė, tai gal ir pabėgtumėt namo...
      _Nutuokiu, apie ką galvojate ir, kaip matot, niekur nebėgu, -ji žengė artyn .
    Nežinia, ar jis pabučiavo žiemos moterį. Tikriausiai tai buvo tik pūgos prisilietimas...