Išsapnuoti sapnai arba kiaulininiko dukters baimės (2)

Lagaminas Rapolo.
Mama niekada jo nevadino nei tėvu, nei šešuru — tik Rapolu. Digna išmoko kreiptis dieduk Rapolai bet mintyse tą dieduk įnirtingai trynė, galvojo kaip mama: daiktai, žmonės turi vardus, jais reikia ir vadinti, nelipinant bereikalingų detalių.
Mama, kalbėdama su tėvu, visada žiūrėdavo į šoną arba į viršų, kai šnekučiuodavo su Rapolu — tiesiai į akis, lindinčias raukšlėse. Šypsodavosi. Dignai ne kartą kilo mintis, kad mama Rapolą myli labiau negu tėtę. Kai paklausė jos, kodėl taip — nenusijuokė, nemostelėjo ranka, girdi, netaukšk nesąmonių, paraudo ir nusisuko. Digna vėl įkyriai paklausė to paties, mama paglostė galvą, prisimerkus taip pasižiūrėjo, kad, rodos, nudyrė odą nuo galvos iki kojų, ir ji, dvylikametė mergaitė, pajuto viso kūno skausmą. Atsakymo neišgirdo.
Ką ji pati labiau mylėjo: Rapolą ar jo lagaminą?
Vis dar nežinojo.

Atbėgusi iš virtuvės, stumtelėjo lovą nuo sienos, išsitraukė dulkėtą dėžę, apšluostė ją naujai nusipirktais rūbais, švelniai paglostė apsilupinėjusius pilkus dažus.

Seni namai, kuriuose Digna gimė ir augo, šiugždėjo paslaptimis, neišaiškinamomis, klampiomis.
Anės gėlėtas kuparas, kurio dangtis sunkiai atkeliamas, prislėgęs slėpė ir saugojo, kaip pati dūsaudama sakė, jos jaunystę, kraitį, mergiškumą, geriausius gebėjimus: pažiūrėk, kaip išaudžiau, mosavo priešais mažametės mergaitės nosį, gėrėdamasi tulpėmis, lelijomis, putojančiomis lovatiesėse, staltiesėse; pažiūrėk, kaip išsiuvinėjau, o elektros nebuvo, prie lempos; pažiūrėk, kaip numezgiau, nėriniai tarsi voratinkliai suplevendavo ore, Digna sugavus kišdavo pirščiukus į jų skylutes, o Anė stumdavo ir nu nu nu— nesutepliok; pažiūrėk, čia mano šliūbinė, prisidėdavo rudą suknelę su baltais kalnieriais ir apsisukdavo ratą, Digna čiauškėdama glazu glazu apsisukdavo tris ratus ir bumpteldavo į kamparu ir mėtomis plevenančias praeities klostes; o va karoliai, tikro gintaro, Rapolo nežinia iš kur gauti ir padovanoti, jie atitekdavo mergaitei ir ta visą dieną su jais žaisdavo, o vakare užmigdavo, spausdama prie pilvo, kad tik naktį nedingtų. Dingdavo.
Digna nespėjo užaugti. Anė mirė. Digna nesugebėjo nustverti jos paslapties.
Močiutės Anės.

Vos pradėjus šliaužioti nuolat kliūdavo už kampiniam kambary palovėj pakištos didelės stačiakampės dėžės, kuri ją traukte traukė, buvo priešė ir draugė. Priešė, nes atrodė labai galinga ir stipri, Digną, vos prisilenkusią, stumdavo. Draugė — gelbėdavo iš nuobodulio, kai ir lėlės, ir spalvotos knygutės, ir nugriebti šaukštai, puodai nustodavo šnekėti, o ji nesugalvodavo, ką veikti, nebent verkti.

Digna augo viena.

Išmokus žodžių, ji nuolat kartodavo kas cia kas cia, pirštukais baksnodavo į tą dėžę, kai sekmadieniais Rapolas ją išsitraukdavo ir atidžiai žiūrinėdavo, ar pelių nepragraužti kampai, ar spyna neužrūdijus, įspaudęs kelis lašus alyvos, įkišdavo sulinkusį rakčiuką ir sukdavo. Spragt. Digna išsižiojus, pirštą įsikandus, kas toliau?
— Čia mano dešimt metų.
Kiek kartų ji klykė, spardė Rapolą kojomis, daužė rankomis, krito ant žemės, voliojosi — neatidarė, nepakratė, kaip Anė drobių, tų savo dešimties metų.
— Čia aš ir ne aš
— Tai jūs du? — jau išmokus skaičiuoti kišdavo išskėstus pirščiukus į jo ūsus, prašydavo, — išleisk, noriu pažaisti su jais, — glaustydavosi ir bučiuodavo Rapolo žandus.
Digna augo viena.
— Negaliu, — keldavo ją virš galvos, supdavo ant rankų, — Negaliu, vaikeli, atidaryti. Čia Sibiras, šaltis, pūga, vėjas, badas, ligos, negražūs žmonės, suvargę, nelaimingi.
— Kas tas badas? Ar jis kanda? — rangydavosi ant kelių, kabindavosi į ranką ir kaulydavo, — pasek pasaką apie badą.
— Ne, ne, — čekšt pasukdavo rakčiuką, sprigtą spynai. Nusipurtydavo. Taip baisiai, kad ir ją drebulys perlėkdavo. — Badas — brrrrr kanda pikčiau vilko, pikčiau pasiutusio šuns. Tegu guli užrakintas dėžėj.

Jis glostydavo dangtį, glostydavo mergaitės galvą, ir viskas tuo baigdavosi.
Net jai, Dignai, Rapolas neatskleidė paslapties, neparodė, kas lagamine.
Diedukas Rapolas.

Rapolas mirė prieš trejetą metų. Digna spėjo užaugti ir pasigriebti lagaminą.

Lagaminas buvo tuščias.

■    

Digna nusprendė, kad šalia Rapolo dešimties metų tilps ir jos, kol kas aštuoniolika. Smėliniai ir pilki sąsiuviniai, prirašyti skaitmenų ant viršelių 11, 12... 17 tvarkingai rikiavosi iš maumedžio lentelių sukaltame lagamine. Paskutinis 18 spaudėsi po atplėštu kuprinės pamušalu.
Ji žinojo, kad atvirumas pavojingas. Nuoširdumas — silpnybė. Silpnybė — ginklas, įduodamas į svetimas rankas.
Klaidas, perskaitęs svajones apie paslaptį, pavertė ją gumine lėle, kurią galima žnaibyti, badyti, plėšyti: dignute dignute, duosiu tau daugiau, negu tikiesi, dignute dignute tavo skylės per siauros, išplatinsiu jas, dignute dignute, tepdavo jos lūpas ryškiai raudona, žiodindavo ir iki vėmimo grūsdavo ir grūsdavo penį, o kai ji sukniubus žiaukčiodavo, kvatodavo.
Kokie baisūs vyrai. Kam jie?

Digna užsirakino save Rapolo lagamine.

Paėmė labiausiai pageltusį sąsiuvinį, su kampuose pripieštais žmogeliukais ir stambiomis raidėmis išvedžiotais žodžiais PRADŽIA PRADŽIA PRADŽIA... Rūpestingai paryškino nublukusias raides.
Tai pirmieji jos metai. Mamoje.

Rapolas juokiasi, kad aš augau upelyje ir turėjau gimti žuvimi. Mama visą vasarą piešė, pynė lauko gėlių vainikus ir sėdėjo įmerkus kojas į lėtai besiritantį upeliuką, pločio nelig sliekas, gylio nelig gysla. Gėlių vainikai plaukė ir plaukė pasroviui.
Rapolas juokiasi: tie vainikai turėjo pasiekti Nemuną, paskui jūrą, o ta pasidengti žiedais ir pavirsti pieva.
Rapolas juokiasi, kad mama mane augino žuvimi ir gėle, pieva ir jūra.

 
Digna, prieš užversdama pirmąjį sąsiuvinį, įrašė:

Tikrai žinau: Rapolas mane mylėjo.
Dabar jau žinau: mama ilgėjosi laisvės. Ji plaukė upeliu į jūrą.
Gali būti: Rapolas mylėjo mamos ilgesį, nes ir jis turėjo panašų.
Labai gali būti: Rapolas tikėjo, kad aš išplauksiu į jūrą raudona žuvimi.

 

Ryškino ir ryškino skaičius ant sąsiuvinių viršelių.
Atsivertė nuo drėgmės susigarbiniavusį. 11 11 11. Smulkių skaičių prirašytas visas viršelis. Abi pusės. Ji — ketvirtokė. Tais metais pradėjo rašyti. Bandė piešti, sėdėti šalia mamos ir piešti, bet jai ne tik nesisekė, jai buvo nuobodu. Tada pradėjo ant piešimo sąsiuvinio rašyti: musės zvimbia, traktorius burzgia, laukai dvokia. Mama perskaitė, susiraukė, vėl žvilgsniu nulupo jos odą nuo viso kūno ir tepasakė: rašyk dienoraštį. Padovanojo pilką storą sąsiuvinį ir saują spalvotų šratinukų.

Šviečia saulė. Jau visa savaitė karšta ir sausa. Mama su molbertu sėdi prie kiaulių gardo. Visą laiką piešia tik kiaules. Įrėminti kiaulių portretai ant visų sienų.

 
Digna nusipurtė. Ji gerai atsiminė tuos mamos piešinius, dabar jie kažkur senajame name, palėpėje. Gerai atsiminė ir vakarais murmantį tėvą: ko tau trūksta, ko tau trūksta? Atsiminė Anę, gaminančią ir gaminančią valgį, plaunančią ir plaunančią indus, dūsaujančią ir dūsaujančią: tai šėtonas pakišo koją, pakišo koją, suvedė ne tuos, visai ne tuos.

Paskui Rapolą sekioja deglas paršiukas, prieraišus kaip šuo, kriuksi, šnipu stuksi jam į kulnis. Vadinam jį Kodėlčium. Jis visada kriu kriu, visada ko nors klausia, o mes nesugebame jam atsakyti.
Rapolas juokiasi, sako, kad paršelio širdis tuksi taip, kaip mano, jo kraujas teka taip, kaip mano, jo dantys tokie, kaip mano, jo kepenys, jo plaučiai — kaip mano.
Nesuprantu Rapolo: ar jis nori pasakyti, kad paršelis mano brolis? Paklausiau jo. Neatsako. Sugauna Kodėlčiuką, įspraudžia jį sau tarp kelių, suima už galvos:
 — Dignute, žiūrėk, — suka paršiuko galvą į vieną pusę, į kitą, tas jau nekriuksi klausinėdamas, žviegia, — ar supranti, Dignute, kiaulės negali pasižiūrėti į dangų. Supranti?
Atsitupiu. Suimu šnipuką ir bandau pakelti į viršų. Niekaip. Akutės, apkritę baltomis blakstienomis, vis tiek tik į šonus.
 — Jo kaklas per trumpas?
 — Kiaulės negali matyti dangaus.
 — Kodėl?
Rapolas paleidžia paršiuką ir tik trukteli petim.
Aš užverčiu galvą ir skaičiuoju debesis, baltus, purius, perdurtus ryškių strėlių. Kodėlčius ne visai panašus į mane.

 
Digna priėjo prie lango, žvilgtelėjo į apsiniaukusį, bet jau nelyjantį dangų. Atidarė balkono duris, plūstelėjo smarvė: jau visa savaitė į laukus pila srutas.
Atsivertė tą patį sąsiuvinį, prirašytą iki galo, nučiupus raudoną šratinuką paraštėje brūkštelėjo:

Kas, jei kiaulės matytų dangų?

 
■    

Laiptai sugirgždėjo. Digna visus sąsiuvinius suklojo ant maumedinio lagamino dugno, staigiai užvožė, įkabino spyną, girgžt užrakino.
— Reikia sutepti. Užrūdijo.

Laimutė vėrė duris į savo miegamąjį. Šūktelėjo:
— Dignute, eik valgyti, nekvailiok, atšals. Ar girdi?
— Girdžiu girdžiu. Tuoj.

Luktelėjo.
Įsiklausė į tylą.
Smuko su lagaminu žemyn, į kiemą prie opelio, atidarė bagažinę ir įguldė Rapolo ir savo gyvenimus ant paliktų skudurų. Nuveš į senąją sodybą. Čia jautėsi pažeidžiama. Pakeliui susiras Julinuką, puikiai žinojo, kad Klaidas jokių spynų nedės, tik maivosi.

■    

Virtuvė duso nuo kvapų perviršio: pro atvirą langą veržėsi lietaus, garuojančios žemės ir srutų mišinys, jį aštrino kanapių ir nikotino dūmai. Maisto ir kavos aromatas, rodos, palindo po stalu, spintutėmis ir tik dvesavo lyg besibaigiantis šuo.
Klaidas plovė indus, garsiai kalbėjosi su savimi, retkarčiais stabteldavo, sumosuodavo šlapiomis rankomis ir pabrėždavo vieną ar kitą klausimą, tarsi lukteldavo atsakymo ir vėl varė monologą:
— Ir ką dorovingasis Sokratas atsakys dabar?
— Vis dar manai, kad dorovė nežudo tikrovės?
— Ne melas? Ne apsimetinėjimas? Ne? Gal baimė?
— Nieko neveiki, tik rašai rašai taisykles ir kabini ant visų pakelės stulpų, kai jų nelieka tuščių, klijuoji ant šaligatvių, gatvių, kaimo dirvonų, kad net avys matytų, kaip joms reikia gyventi: nemeluoti, nesidulkinti, net nesimasturbuoti, nesididžiuoti, nesipūsti, nesišaipyti.
Paėmęs samtį iškėlė jį kaip teisėjo plaktuką virš galvos:
— Delete delete delete, spaudžiam milijoną kartų delete, — bumpt samčiu į metalinį puodą. — tabula rasa ir verdam naują sriubą su instinktais, be jokių gėdų ir raudonavimų. Davatką Sokratą susmulkinam kaip morką, jo gėrį ir blogį sutarkuojam, ir suryjam vietoj kugelio, o sekam paskui tikrą Dievą, jo „aš taip noriu“ užsidedam kaip akinius ir visur matom „noriu noriu noriu“, jo „niekada niekam nepadėk“, „didžiausia bėda — būti skolingam“ įsipaišom tatuiruotėm ant visos odos, ant kepenų, plaučių, smegenų ir nuolat kartojam, noriu noriu noriu — bumpt bumpt į puodą kaip į būgną, straksi hiphopo ritmu, — noriu noriu noriu, — vis garsiau ir garsiau, — mes atviri, mes permatomi, mes nesigėdim, op op, mes nedemonstruojam meilės, op, neslepiam neapykantos, op op, nekiauksim apie gerumą, ramiai varom apie tai, kad sudeginom kaimyną, jofana, juk mums reikėjo jo žemės, opapai, krizenam iš invalidų ir kompleksuotų, op op, iš visų, atkišusių beodę sielą, visų, nepripažįstančių dorybės miego, visų bepinigių ir alkanų, nes jie niekas niekas niekas, atstatom krūtinę, įtempiam raumenis ir pavirtę tikrovės mergintojais šuoliais per naivias galvas pirmyn pirmyn, — tratata tratata metalas į metalą tratata, op op op — po velnių, po velnių instinktus ir gėrius blogius, man tik reikia pinigų. Pinigų. Daug pinigų.

■    

— Apsirūkei kaip reikiant, — Digna išsitraukė iš šaldytuvo keptą mėsą ir mišrainę, dar plačiau atvėrė langą, atsisėdo prie stalo.
— Fu, uždaryk, — jo akys blizgėjo, šypsojosi, strikinėjo, rankos ir kojos nestygo vietoje, lūpos krutėjo net nekalbėdamos, — fui, Tyruolių oras kiaulių apšiktas.
Digna kilstelėjo ir uždarė langą. Jis sakė teisybę: po lietaus, užkaitinus saulei, laukai, pripilti srutų, garavo ir vėjo gainiojama smarvė smelkėsi į pastatus, žmones, turbūt ir medžius, paukščius, turbūt kilo ir į dangų.
— Varom vakare į miestą, tūsas pas vieną draugelį, — Klaidas energingai blizgino orkaitės dureles, — tėvas — bankyras, močia — advokatė, namas stiklinis, basic kieme, basic ant stogo, vienžo, varom.
— Aš?
— Nu. Ten niekas nežiūri kas su kuo, pamatysi, kaip chebra duodasi.
— Ir kaip jie linksminasi? — Digna graužė kulšį, suėmusi pirštais, ir išplėtus akis stebėjo Klaido kampuotus strikinėjimus ir kikenimus.
— Kaip kas nori, — išskėtė rankas lyg ruošdamasis skristi, — nori nori nori: žolė, tabletukės, šokiai, op op, šizova mjūsik, sex baseine, sex ant stogo, kūnų sielų vienovė, — užkvatojo.
— Sakai? Fu, tuštybė.
— Cha cha cha, sprogsiu, tuštybė, fu, mūsų Dignutė kaip reikiant panelytė, ne flamingė pelkėj, gal tavo ir siela be odos? Cha, gali tauzyti, country girl, ką tik nori, bet tik tuštybė turtina, tik tik. Nepagauni? Ne? Ar parduotuvė be prekių parduotuvė? Ar į ją užsukantys bus patenkinti, ar išvis kas užsuks, jei negalės ten visko rasti, visko visko, jei tik turi babkių. Babkių babkių. O siela, o siela, kuo tu ją šersi, kuo, jomojo, kuo, jei ne tuštybe, ką tu pasiūlysi žmonėms, kad jie tavim žavėtųsi?
— Fu fu, op op, pliauški, kas papuola, nieko nesuprantu. Tau tik rūkalų ir babkių, ribotas dievas, cha.
Klaidas nesiklausė, striksėjo ir dūzgė.
Ji nusiskynė nuo palangės žalią garbanotą petražolės šakelę ir trynė ją tarp pirštų:
— Diplominį jau pabaigei?
Jo šypsena išsklido taip plačiai, kad atrodė iššoko iš veido ir nutįso virtuvėje ant spintelių, grindų, ant Dignos pilko megztinio.
— Nu, tik nereikia lia lia, mergaite, — prisėdo priešais ją, pirštais baladojo linksmą ritmą, — pasakai nerealiai, country girl.
— Kas čia juokingo?
— Och, kas čia juokingo? Mirsiu, — kvatojo susirietęs, krisdamas ant grindų. — Oi, oi, žostkai čia tu. Ar tikrai galvoji, kad dar kas nors patys kepa diplominius, kursinius?
Klaidas pasivoliojęs, pakvykavęs, atsistojo, susikišo rankas į siaurų džinsų kišenes ir, užvertęs galvą į lubas, pradėjo:
— Keturi gabalai — ir diplominis. Yra žmogai, kurie uždirba pinigus ir perka, yra žmogai, kurie padaro ir parduoda. Ane? Verslo formulė: mokėk naudotis paslaugomis. Tu — niekas, pakutinis š..., jei galvoji, kad viską turi padaryti pats, geras bajaris, riogsai kelis mėnesius biblėj, nemiegi per naktis, pavažiuoja stogas ir galutinis rezultatas... Koks, Dig, rezultatas? Koks? Aišku, blogas, aišku, šūds. Kas rašo ir parduoda diplominius, kursinius? Aišku, tie patys dėstytuvai, kurie murma tik nesišperinkit, tik viską patys, gyvenime prireiks. Jie suinteresuoti užkalti babkių, supranti, babkių... o ne klausytis žioplo studento paistalų. Pagavai?
— Tai niekas pats nerašo? — Digna į indelį dėjo mišrainę: nuveš mamai.
— Patikėk — ne. Kitur: filologyne, žurnaliūgai, menčikai — gal. Teisininkai — tikrai ne. Čia ne eilinė liaudis, prie pinigo, perka viską, kas įmanoma.
— Iš kur gausi 4 tūkstančius? — įsimetė į maišelį du apelsinus, kelis obuolius.
— Iš kur? Kaip tau atrodo iš kur? — krapštė tabaką iš cigaretės, atsargiai trupino kanapės lapelius į jį, maišė ir pirštų galais grūdo atgal į tūtelę. — Motinėlei pasakiau, kad desetkos reikia. Per daug nebus.
— Vėl rūkysi? Jau dabar prakalbomis skaldai spinteles, o grimasos netelpa virtuvėj. Fu, tau tik rūkymas ir babkės, daugiau niekas nerūpi.
— Moralistė... Cha... Cha cha... Ir kas mane filisteriu vadina? Oi oi, gerutė mergaitė, žinanti, ko kam reikia. Perekšlė vištukė, hm... Apsimetinėji, brangute. Apsimetinėji, — nusijuokė, — net sau bijai pripažinti, ko nori. Net sau, čiujini? Net sau. Net savo sąsiuvinukams. Ir žinai kodėl? Kodėl bijai? – braukė plaukus aukštyn aukštyn, - nu pasakyk, vištuke, kodėl? – staigus posūkis ant kulno, - kodėl? Nes suprasi, pagauni, suprasi, kad nori labai paprastų dalykų, visai ne tų, apie kuriuos visi lia lia. Tų niekas nenori, greičiau nekenčia, bet apsimetinėja. Apsimetinėjimas — gyvenimo šonkauliai. Čiujini? Jis — geras, ji — gera, tu vaidini dar geresnę. O kas yra tas sušiktas gėris? Kuo skiriasi nuo blogio? Gal sakysi, nori meilės? Nori? Šūdo, ne meilės. Nori, kad tave prievartautų, išdavinėtų, kankintų, o tu jaustum viršybę prieš kitus savo, tipo, kentėjimais, o iš tikrųjų... kuo? Aišku, iškrypimais. Dig – iškrypėlė, užsimaskavus kekšė, su vaizduote, o aš, - bumpt kumščiu į galvą, - aš – atsimink, būk gerutė, atsimink, o aš be sumaltos vaizduotės, negebu užjausti nei tavęs, nei tavo beprotės motkos, nei savo beprotės motkos, nei tavo pidero tėvo, be vaizduotės, pagavai? Ir be atminties, kad būčiau kam nors dėkingas.

Digna traukėsi į tarpdurį, lyg ketindama sprukti, nors apsirūkęs Klaidas visada filosofuoja, gan linksmas ir neagresyvus, bet dabar jis jau kaito, ir viskas aplinkui tarsi pradėjo spragsėti nuo blyksinčių kibirkščių.
— Palauk. Kur leki? — priėjo prie pat jos, — imk, patrauk. Juk nenori pabėgti, tik apsimeti. Kas tu be manęs? Kas tu be manęs, kaimietuke.
Ji purtėsi. Šiepėsi, stūmė Klaido ranką nuo savęs. Bet neatkakliai.
— Nuo žolės nepasidarysi narkomane. Turbūt mokykloj visokių nesąmonių pritrelina vaikams, prigąsdina, — užsitraukė, užsimerkė, sulaikė kvėpavimą.
— Ai, — Digna išsprūdo iš jo šešėlio, pasitraukė iš tarpdurio ir vėl prisėdo prie stalo, — nieko tie mokytojai apie nieką netauškia, tik apie savo mažus atlyginimus ir papildomas pamokas, už kurias lupa.
— Va, matai, tas pats principas, kaip univerėj. Babkės. Kuo daugiau išlupti šlamančių, — atsisėdo ant stalo kampo, palinko prie pat jos veido, mažuoju pirštu nubraukė iškritusią blakstieną. — Dig, paklausiu tiesiai. Tik be lia lia.
— Nu nu, nereikia čia tų tiesių nė kreivių, — pajutus pavojų šoko nuo kėdės.
Jis sučiupo jos ranką. Sulaikė. Šalti pirštai tarsi skruzdėlės nušokavo iki alkūnės.
— Karoče, atsakyk nuoširdžiai. Nesimaivydama, — nuo sulaikyto dūmo akys virto ant kaktos.
Digna kreivai šyptelėjo: žinojo, ko klaus, ne pirmą kartą mato Klaidą apsirūkiusį, veik visada pliauškia tą patį.
— Karoče, ar tikrai nenori, kad tave dulkinčiau?
— Nu vėl durniaus klausimas. Patikėk, tikrai. Jau šimtą kartų sakiau, — raukėsi, vaikė smirdinčius ratilus nuo savęs, — šimtą kartų. Tu prievartauji mane.
— Pala pala, — atsistojo veidu į ją, veik prisispaudė, — nė figa, neiškreipinėk realybės: aš duodu, o tu, dura, nesugebi pasiimti. Nesugebi, jauti skirtumą? Tau reikia dirbti su savim: žiūrėti parnoškes, bandyti bandyti bandyti, prisitaikyti sau, čia, mergaite, ir sportas, ir menas, ir viskas kartu, ir viskas priklauso nuo tavęs pačios, taip kad nekaltink kitų, vienžo, pasižiūrėk į save paprasčiau, kaip į kūną, kaip į mėsos gabalą, o ne kaip į nušokusią fantaziją. Pagavai apie ką aš? — tarsi pamiršęs Digną, apsisuko ratu kartą kitą, pasileido skersai išilgai po virtuvę. — Ar galvoji lengva kaimo suskiui įšokti į tikrą gyvenimą ir jo tempą? Galvoji man buvo lengva, kai geltonsnapis stojau ant šaligatvio ir vėpsojau į atsipalaidavusius, besijuokiančius vyrukus? Negalvok. Motinėlė: tu, Klaiduk, tik taupyk, tik stenkis, tik mokykis, tik nesusidėk su visokiais šmikiais, tik niekur nesitrankyk. Bliamba, kai dabar prisimenu, — teatrališkai suvaitojo, rankomis užsidengęs galvą, — kai prisimenu: bukais batais, skuduryno džinsais, apaugusiais nagais, plaukai kaip apkapota skiauterė — įvariau toks į audirą, visi ratą aplink mane padarė, tokių ten nebūna. Pagauni apie ką aš? Nebūna. Man dafiga, šikt ant mergų: durnos ir skystos, tik babkių žiūri. Turiu draugelį, varysiu pas jį vasarą į Njujork. — vaikščiojo pirmyn atgal, žerdamas plaukus aukštyn, linkčiodamas į kažkokį greitą taktą, tarsi skambėtų muzika. — Man tai kas: turiu kur spermą išlieti. Bet gaila tavęs, pagavai, mergaite, — tavęs. Kas tavo hormonus malšins? Ar čia yra tokių? O gal mokykloj turi kokį snarglių su pašvinkusiu bybuku, — priartėjo, Digna spaudėsi prie sienos, jis vis labiau prie jos. Skaudžiai sugnybo iš po megztinio styrančią krūtį.
— Leisk, narkomane, — ištrūko, šnopavo ir blykčiojo tarpdury. — cigaretę po cigaretės trauki, tuoj sėsi ant adatos.
Juokas.
— Taigi, pats sakai, nereikia gailėti kitų, nereikia gero daryti, — dar atsisukus pakartojo Klaido mėgstamus žodžius, — tikrovės mergintojas.
Juokas.
— Miestas tau atmerks akis.

Digna smuko į kiemą.
Opelis su jos lagaminu burzgė už vartų. Tėvas išsivežė Rapolo ir jos gyvenimus.

Įslinko į miegamąjį: Laimutė gulėjo ir skaitė žurnalą.
Ji leido Dignai važiuoti savo mašina.