Ateities elgesio modeliavimas (planavimas)

Planavimas yra mąstymo procesas nukreiptas į ateities elgesio modelio sukūrimą. Šis modelis kuriamas numatant ateityje siektiną rezultatą (tikslą), aplinkybes ir veiksmus, kuriais bus siekiamas norimas rezultatas. Tikslas, aplinkybės ir veiksmai taip pat yra modeliai, o jų numatymas atliekamas remiantis praeities modeliais ir jų dėsningumais, o pastarieji reiškiasi tikrovės reiškinių arba ryšių tarp jų pastovumu. Graikų kalboje žodis problema reiškia kliūtį, sunkumą, užduotį. Manau tikslesnė šio žodžio reikšmė- tam tikro poreikio atsiradimas. Atidžiau įsižiūrėję pamatysime, kad kiekvienas organizmo aktyvumas kyla iš esančios problemos (poreikio), todėl ir ateities elgesio modelio kūrimas arba elgesio planavimas prasideda nuo problemų atskleidimo. Kyla klausimas: O kaip tas problemas atskleisti? Mano manymu pats patogiausias būdas yra patirtų nemalonių potyrių, sunkumų, kliūčių siekiant tikslo fiksavimas juos verbalizuojant, t. y. įvardijant žodžiu. Tokiu būdu mes įsisąmoniname esančią problemą. Tačiau nevisuomet pavyksta išpręsti problemą iškart po to, kai ją įsisąmoninome, todėl kitas problemų atskleidimo būdas yra jau įsisąmonintų, tačiau neišspręstų, problemų prisiminimas mąstant apie jas. Esant dideliam problemų kiekiui jas prisiminti darosi labai sunku, todėl derėtų jas fiksuoti fiksavimo priemonėmis. Įvardijus ar prisiminus jau įvardytą problemą prasideda kita ateities elgesio modelio kūrimo fazė- ateities elgesio modelio  numatymas.  Kaip ieškomi sprendimai (elgesio modeliai) identifikuotai problemai spręsti? Remiantis daugelių psichologų manymu pirmiausia reikia išsikelti sau tikslą (užduotį). O kaip keliamas tas tikslas? Ar jo „iškėlimas“ tikrai toks paprastas reiškinys? Kas apskritai laikoma tikslu? Rusų psichologo Tichomirovo nuomone tikslo formulavimo procesas dar labai mažai ištyrinėtas ir deja nėra toks paprastas kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Manau, kad prieš iškeliant sau tikslą jį dar reikia pažinti. Tačiau jei nėra aiškaus tikslo sąvokos supratimo, tai nėra ir ką pažinti. Nemaža dalis psichologų laikosi nuomonės, kad tikslas tai- pageidaujamas galutinis rezultatas. Kiti teigia, kad tai- pageidaujamas situacijos perstruktūrizavimas. Manau, kad tikslo pažinimui tyrinėti vertingesnis pirmasis apibrėžimas.  Problemų sprendime egzisutoja dvi pagrindinės strategijos: a) „ėjimas“ nuo daugiau ar mažiau konkrečių veiksmų link abstraktaus galutinio rezultato, kitaip tariant „iš apačios į viršų“ b) „ėjimas“ nuo abstraktaus galutinio rezultato link vis konkretesnių veiksmų, „iš viršaus į apačią“. Pirmuoju atveju atliekamos manipuliacijos su turimais veiksmų modeliais. Šios manipuliacijos kelia asociacijas su šių veiksmų pasekmių modeliais, tokiu būdu skatinamas galutinio rezultato (tikslo) pažinimas. Antruoju atveju problema pradedama spręsti iškart nuo abstraktaus galutinio tikslo, „leidžiantis“ nuo jo „žemyn“ ir užpildant jį vis konkretesniu turiniu, t. y. vis konkretesniais veiksmais, kuriais galima pasiekti šį tikslą. Taigi antrąjį tikslo pažinimo būdą dar būtų galima pavadinti euristiniu, nes čia svarbiausia mūsų patirtis ir intuityvi siekiamo rezultato paieška. Galima ir tokia situacija kai apie tikslą neturime jokių žinių, neturime jo modelio. Tuomet tikslui pažinti reikia atlikti kryptingą paiešką aplinkoje. Be to, tikslas gali būti formuojamas kūrybiškai, t. y. sintezuojant atskiras dalis iš skirtingų tikslo modelių ir abstrahuojantis nuo nereikšmingų jų dalių. Jei tikslų yra daug, tai atrenkamas labiausiai atitinkantis situacijos (galimybių) keliamus reikalavimus. Tokie ateities elgesio modeliavimo būdai dažniausiai taikomi naujoms, anksčiau nespręstoms, problemoms spręsti. Kasdieninėje veikloje mes dažniau susiduriame su problemomis, kurias jau esame sprendę. Dažniausiai tokios problemos sprendžiamos mąstymo būdu atmintyje ieškant patirties fragmentų, kuriuose būtų nutikusių problemų su identiškais požymiais turimai problemai. Palyginimo būdu nustačius požymių identiškumą atkuriame praeities problemos sprendimo būdus (modelius) ir po jų sekančius rezultatus (tikslus). Be to naujų problemų sprendimui gali būti taikomi anksčiau nenaudoti elgesio modeliai, perkelti nuo kitokio pobūdžio problemų. Neradus tinkamų elgesio modelių ar siekiamų rezultatų modelių (tikslų) savo atmintyje, mes galime ją papildyti elgesio modeliais esamuoju laiku, atliekant jų paiešką tikrovėje. Įgijus tokius modelius jie iškart tampa mūsų praeitimi, remiantis kuria mes planuojame ateities elgesį. Kaip jau buvo minėta, tikslo ar veiksmų, kuriais jis siekiamas, pasirinkimas yra ribojamas galimybių, esančių mūsų aplinkoje. Šios galimybės kelia reikalavimus problemos sprendimui ir apspręndžia to sprendimo ypatumus. Kadangi ateities elgesio modelio kūrimas pagrįstas tam tikro tikslo ir elgesio siekimu ateityje, tai ir pati aplinka (tikrovė), kurioje bus siekiamas tikslas, turi būti mąstoma būsimuoju laiku. Tik tuomet kai bus tiksliai numatoma problemos sprendimo aplinka (tikrovė), jos dinamika, bus įmanoma efektyviai planuoti elgesį.  Kiekvienas tikrovės epizodas (modelis) pasižymi tam tikra struktūra, sistema tarp atskirų jos elementų. Dėsningumų nustatymas atliekamas atskirų epizodų palyginimo metu, kai nustatomi lyginamų epzidoų elementų struktūriniai atitikimai ir tarp jų nustatomi ryšiai.  Iš to kas pasakyta matyti, kad ateities reiškinių numatymas, o tuo pačiu ir planavimas, reikalauja ne tik aiškaus praeities reiškinių modelių kūrimo, jų fiksavimo atmintyje, tačiau ir jų apmąstymo, panašumų bei skirtumų nustatymo. Trumpiau tariant būtina visus atskirus panašaus tipo tikrovės epizodus surištį į vientisą visumą chronoligine tvarka, atlikti atskirų epizodų analizę, palyginti jų struktūrinius elementus tarpusavyje, įžvelgti jų panašumus bei skirtumus ir galiausiai nustatyti tarp jų ryšius. Derėtų išskirti žmonių elgesio, kaip ypatingai sudėtingo tikrovės reiškinio, numatymą. Siekiant numatyti žmonių elgesį galima taikyti įvairius metodus, tokius kaip socialinių mokslų koncepcijos, praktinės žinios apie žmogaus elgesį ir t. t., tačiau vienas iš patogiausių būdų yra savęs pastatymas į kito asmens vietą. Pastatę save į kito asmens vietą mes pabandome suvokti jo problemas ir bandome modeliuoti jo mąstymą taikydami vienokius ar kitokius elgesio modelius. Šis metodas yra puiki pažinimo priemonė, tačiau negarantuoja tikslios prognozės, nes dažnai mes linkę spręsti problemas savitu-inertišku sitliumi arba neturime tokių elgesio modelių (problemos sprendimo kelių), kuriuos turi kitas asmuo. Be to geriausias problemos sprendimas nebūtinai atitiks kito asmens sprendimą, nes jis paprasčiausiai gali geriausio sprendimo nerasti. Viskas tampa dar sudėtingiau, kai kitas asmuo nuspėja mūsų ketinimą numatyti jo elgesį ir stengiasi išvengti tokio numatymo.  Apibendrinant kas pasakyta galima teigti, kad aktyvaus problemų įsisąmoninimo (sužinojimo apie jas), kuo didesnio kiekio elgesio ir tikslų modelių įsisąvinimo, aktyvaus tikrovės epizodų modelių fiksavimo ir jų apdorojimo veiksmai sudarys prielaidais efektyviam prisitaikymui prie aplinkos ir saves realizacijai.