D(edikacija)

Ji eina mano gatvėmis
  (o gal tai aš pasigrobiau jos miestą?)
Jos žvilgsnis pasiklydęs
  (kaip ir mano)
Tyčia.

Mums susidūrus
  (taip juk niekada nebūna)
Bematant choru pagalvotume:
"Kokia ji vis dėl to..
            tad nieko keisto."

Ji vakare užsidega žvakes
Ir tirpstant kvepalams
Aš sėdžiu ant palangės. Aš matau -
Taip gimsta šviesos kvartale,
Kur mes gyvenam.

Ji pagalvoja kartais
  (gal tik aš)
Kad jei ne tas nelemtas nesusipratimas
Nereiktų jai nešiotis "neteisybės"
kaip girnapusės ant sprando
Ir man nereiktų balansuoti "nuoskaudos"
ant išdidžios galvos.

O tuo pačiu nebūtų gimęs
tas baikštus smalsumas
  (meilė?)
--