TamTadamMatMadat

Vyšnių raudonumo tamsa uždengė akis kaip lukštas,
Auksinė tyla užglostė, kad negirdėt triukšmo...
Naktį snaigės spindėjo idant kristalai...
Joms dūžtant į žemę likdavo tiktai medaus balos...
Miesto vaizdai bluko nuo rūko...
Blaškės ir nerimo siela, nes norėjo dūkti...
Bet laikas šilko juostom surišo...
Kurių net vėjas negabus atrišti...
Taip po truputi stebuklas nyko...
Tada skilo tiltai, trūko keliai ir viskas virto dykuma...
Šalti pirštu galiukai dar bandė surinktom ašarom žemę gaivinti,
Bet kūnas buvo nebepajėgus ir ėmė silpti...
Viskas pradėjo suktis kaip rusiškas vilkelis,
Kol parytis pradėjo supt lopšelį...