Palėpės Gėlės.

„O tos pastelinės šypsenos ant medinių palėpės sienų,
Žaidė slėpynes.
Viena pasislėpė už didelės saulėgrąžos, o kita pabėgo prie pienių.
Mylinčios motinos rankos glostė mano galvą.
Kedeno auksinius plaukučius,
Ir stengėsi paskęsti mano akyse.
Jos akys tokios kaip tėvo,
Giliai mėlynos.
Į šią pelėpę jau nebegrįžta senai susapnuoti mano sapnai.
Visos šypsenos slepiasi už popierinių gėlių,
Visai kitaip nei tėvas,
Iškirpęs jas iš spalvoto popieriaus.
Kažkodėl pats sutiko lįsti mirčiai į nąsrus,
Net nežinodamas kam to reikia.
O aš,
Aš visada galvojau, kad vilties spalva turėtų būti geltona.
Kaip ir saulės kurią matydavau taip retai.
Juk didelės langinės, visai nenorėjo įleisti jos vidun.
Nes ji gali suvalgyti gėles ir išnešti šypsenas.
Tokias šaltas kaip ledas.
Mama pakštelėjo man į skruostą.
Ir vėl pradėjo kalbėti apie tėvą:
- Bet kodėl, kodėl jis taip padarė?
- Nežinau, mama.
- Juk jis galėjo turėti viską, absoliučiai. Nesuprantu ko jam trūko.
- Mama ...
- O traukinys, juk jis taip ir nuvažiavo, nesustojo. Net akimirkai. Jei ne laiškas, aš nežinočiau... Mes nežinotumėm.
- Mama, tik vėl neišeik.
- Aš tave myliu.
- Mama ... Prašau.

Mama atsistojo, už nugaros girdėjau tolstant jos žingsnius. Ji atidarė duris, ir išėjo iš kambario. Ji užrakino duris.
Savaitė, dar viena savaitė su gėlėmis, jų bus daugiau. O vieną gražią dieną iš už jų išlys tėtis ir pasiims mane su savimi.
Praeitos nakties sapnas, ir vėl pabėgo.”