Viskas savo laiku

Atsėlino tyliai ir vėliai naktis,
Užleidusi poilsį dienai,
Visi miega jau saldžiai, tiktai aš dar vis,
Skęstu jūroj žvaigždžių Mėnesienos.

Mintys skrieja it vėjas,
Neša mano svajas,
Bet širdis neberimsta –
Abejonės užvaldė jas.

Staiga akys pakrypsta,
Krenta ryški žvaigždė...
Kitos šoka ir blyksi,
„Viskas dar ateity“!...

Panirstu aš su jomis,
Į šį šokį nakties,
Ir skaitau mintimis,
Ką Visata kuždės.

Ramuma pamažu liejas mano širdin,
Toks Tikrumas dabar, abejonės praeitin.
Ir Mėnulis, ir Žvaigždės man šnabžda dar vis,
Tik kantrybė atves tave ten, kur širdis.

Lai būna šioj žemėj viskas savo laiku,
Neskubinu nieko, tik kantriai laukiu.
... <3 ... <3 ... <3 ...