Katinas sniege

Kažkas į kambarį snieguotas įtapsėjo,
- O, seni besmegeni, tu iš kur čionai?
Jis sniegą nusipurtė, sumiauksėjo:
- Aš – tavo katinas – ar nepažinai?

- Tai vėl mane tu savo šposais gluminsi, begėdi?
Šarma jau tavo kailį padengė seniai...
- Šarma – tai dar nereiškia, kad esu veltėdis -
Tiesiog, man išdykaut dar noris, kaip matai.

Žiūriu – vėl ausys dvi iš sniego kyšo,
Iš paskos sniegu vinguriuoja uodega,
Kiek varnų leseliojo – nė vienos neliko...
Na, jos tik pasibaidė - katino dėka.

Ne vien jauniems smagu po sniegą dūkti,
Juk sniego pataluos taip minkšta kaulams ir seniems,
Žiemos masažas šaltas odą atgaivina,
O sniego gniūžtės – dviguba nauda išvien.

Tad, bėkime, greičiau, visi voliotis,
Užteks čia, po paraliais, bėdavotis,
O tai gyvenimas praeis pro šalį,
Gailėtis teks, bet bus ne mūsų valioj.: -)