nežinau kas tai

Pažemėj vėjas glostė klešnę, matyt tas ir pažadino. Susidarė skersvėjis nuo prastai uždarytų durų, o ir gerai uždaryti būtų sunku: blogai įstatytos, kreivos, papuvę. Vienintelė priežastis, kodėl šąlama- meilė.
_
Niekaip nesibaigiantis ruduo pavirto žiema. Pagėlinga, balta. Nardo juodi paukščiai ir iš čia, iš žemai žiūrint atrodo kaip blogis danguje, vis dėl balto sniego po kojom ir visur, kur užsimato. Tokie išsiskiriantys iš baltumo, patys priešingiausi jam, atrodo tokie blogi.  Bet kaip tyčia, kaip dabar rašant  ima snigti. Nežinau, ar sniegas gali padengti gyvo paukščio sparnus. Bet jis toliau dengė žemę,  pavienės snaigės gulėsi ant savo seniai sustingusių seserų, ir paukščių  juodos dėmės danguje ėmė blankti kol galop pradingo.
_
Ar aš būčiau dingstis, ar dingsties priežastis? Jei aš būčiau žmogus. O mes, žmonės, tiksliau, jūs- žmonės, nes aš ne žmogus, būtumėte juodos varnos, varnai. Būtumėte mano sapne juodos dėmės, kranksėtumėt danguj ir būtumėte man blogi. Nes visas mano sapnas būtų baltas, jūs išsiskirtumėt, taptumėt priešais baltam sniegui, į kurį puriai krinta mažos baltos pavienės snaigės.
_
Atsistoju, paspiriu vangiai belūkuriuojantį katiną, taip nesunkiai, ne grubiai, tik kad lenktis nereikėtų ranka paskatint, ir mudu išeinam į lauką, o lauke balta.  Visuomet žinojau, kad mano katinas ne iš storųjų, bet nustebino jo it plunksnos atsargūs žingsniai ant purios pusnies, o aš smigau kartu su savo sapnu, dar begaruojančiu virš galvos; kažkur ten užlindo gabalėlis sniego, šaldė koją, buvo taip nemalonu. Mano katinas nuėjo, o aš kaip lėlė jau bąlančiu veideliu nusekiau kur šilta, kur namai.