Neeiliuotai apie gražią žiemą

Sutrambuoti lūkesčiai į vieną mažą norą, -
tai būti saugioj pasaulio vietoj,
be ironijos, be iš melo sutvertų fasadų,
nuogais kūnais, bet aklinoj tamsoj,
be godulio, bet su  alkiu.

Taip sutryptas mano kiemo sniegas, -
be pėdsakų, be žemės trupinių,
be kvapo  tik lyg kažkas apako
ant to mano kiemo sniego,
keturpėsčiom nuslinko ir galop nudvėsė iš bado.

Nebuvo nei godulio, nei tamsos,
buvo alkis, ir nuogas basas kūnas,
įgavęs spalvą okeano, sulig
žiemos alsavimu- išbalo... Po mirties.