Vėjas

Jau naktis, vėlyvo rudens naktis. Už lango tamsu, tik kartais tą tamsą suplėšo pravažiuojančios mašinos žibintai. Lauke siaučia, šėlsta vėjas. Kartais taip jis bloškia gūsį į lango stiklą, atrodo, kad stiklas ims neišlaikęs ir subyrės. Bet ne, vėjas atsimušęs į stiklą skuba tolyn -tai pakelia nuo žemės šūsnį lapų, tai atidaro vartelius, tai su triušmu numeta blogai padėtą daiktą. „Ir ko jis taip šėlsta, ko nerimsta, _pagalvoju, _galėtų sau tūnoti kur nors įlindęs, nesiblaškyti. „O tu gyvenime nesiblaškai? -kažkas manęs paklausia, -ir tu, kaip tas vėjas nerimsti, o kodėl? „ „Nežinau pats kodėl, norėčiau ramiai leisti dienas, bet nesugebu. Mane, kaip ir vėją, kažkas blasko, mėto... Kartais aprimstu, kaip ir tas vėjas, kuris dabar aprimo, bet kartais ir mane pagauna kažkoks gūsis, tiesiog norisi eiti, bėgti, nežinau kur ir kodėl. Matyt gyvenimemums taip duota, kad nestovėtume vietoje, nes ir vanduo stovėdamas vietoje surūgsta, o mes visgi žmonės... „
    Vėjas atneša lietų. Iš pradžių keli lašeliai pabarbena į langą, o paskui prasideda vos ne liūtis. O  gal čia ne lietus, gal čia vėjo ašaros? Kiek daug jis mato klajodamas po miestą, mato pro langus ne tik laimingus žmones, mato ir nelaimingus, pastarųjų žymiai daugiau... Tai gal jam gaila tų žmonių? Kas žino... „O galėtum tu nunešti tų žmonių skausmą, sielvartą, neviltį, gal jiema tada palengvėtų““Bet jie užsidarę langus, duris, -lyg atsako vėjas, -jie užsisklendę savuose pasaulėliuose, ne visi nori pasidalinti savo skausmu, daugelis stengiasi tai užgniaužti savyje, nori patys vieni tai pergyventi. Gaila, retai kam tai pavyksta“
      Vėjas pradeda rimti, nebesigirdi jo kaukimo. Girdžiu, tik kaip monotoniškai  šniokščia lietus už lango. „O gal tie lietaus lašai, gal tos vėjo ašaros nuplaus žmonių skausmą, gal gal jiems palengvės? Gal...