Pokalbiai. Puodžiūnienė

PUODŽIŪNIENĖ

    - Laba diena, ponia malūnininke.
    - Sveika. Kodėl taip oficialiai?
    - Užunevėžyje visi jus vadino malūnininke arba Puodžiūniene. Buvot turtinga, nemėgot draugauti su kaimiečiais. Aš taip pat jūsų vengiau. Dabar prisimenu visą kaimą ir apylinkes. Turbūt kokių trijų kilometrų spinduliu lankiausi visose gryčiose, o jūs manęs artyn neprisileidot. Kur čia bendraus turtinga malūnininkė su basa, apsidraskiusia mergiūkšte.
    - Nemaniau, kad taip apie mane galvoji.
    - Tada negalvojau. Nenori bendrauti – nereikia. Nesiveržiau į gražųjį namą, stovintį šiek tiek atokiau. Arčiausiai mokyklos, pakalnėj, -Šerelinės malūnas. Už malūno – daržinė, o prie jos, būdoj, gyveno šuo. Tas šuo man buvo svarbiausias. Iš jo lojimo suprasdavom, kas eina keliu: moterys, šiaip vyrai ar ginkluoti. Šiek tiek kitaip lodavo ant partizanų ar rusų. Išgirdę šunelio perspėjimą, žinojom, kam ruoštis: ar skubu slėpti smulkius daiktus, kad NKVD-istai nesusikištų į užančius, ar partizanams  šliaužti giliai į palėpę, ar tik išeiti į kitą kambarį, nesimaišyti atėjusiam žmogui po akių.
    - Mano šuo pasitarnavo ir man. Perspėjo, kai atvažiavo vežti į Sibirą. Pasislėpiau malūno latakuose.
    - Puodžiūną išvežė, o jus galėjo sumalti.
    - Nesugalvojo paleisti girnų. Rizikavau ir likau gyva. Mano vyras lėtesnis, uždelsė, norėdamas kažką pasiimti. Sugavo jį ir išvežė... Nebegrįžo.
    - Vis dar skaudu?
    - Paskutinis žvilgsnis... Meilė, atsiprašymas, atleidimas.
    - ...
    - Buvau pasiruošusi bėgti. Kaimiečiai juokėsi iš manęs, vaikščiojančios po malūną su papuošalais. Nežinojo, kad toj apyrankėj šiokios tokios atsargos juodai dienai... Abiem būtų užtekę... Pasitarnavo mano apdairumas.
    - Nesigirkit apdairumu. Pasipasakojot mano Panevėžio babai. Nebijojot išdavystės?
    - Ką tu, vaikeli! Gerai pažinojau jūsų giminę. Nuo mažo iki seno kieti kaip titnagas.
    - Turėjot pinigų – kodėl, prasidėjus trėmimams, neišvažiavot į miestą?
    - Žinai, mes, lietuviai, labai prisirišę prie gimtinės: koks mūsų kaimas! Koks gamtos grožis! Kokie žmonės! Pažinojai kleboną Joną Klimavičių. Buvo šviesus, doras ir darbštus. Karui užėjus, bažnyčia liko nebaigta, tai jis pats viską dirbo ir viską mokėjo. Pamokslus sakė paprastus su visiems suprantamais palyginimais, nesaldžialiežuvavo ir negąsdino pragaru.
    - Įlipęs į stulpą prie mokyklos taisė elektrą.
    - Taigi, taigi, bet tau neteko sutikti Stepono Kairio.
    - Mama pasakojo apie jį. Vakar norėjau patikslinti prisiminimus, sužinoti daugiau. Tikėjausi kai ką rasti 2000-aisiais metais išleistoj knygoj „Anykščiai  XX amžiuje“. Maniau, kas jau kas, o Lietuvos nepriklausomybės signataras, nepriklausomos Lietuvos ministras, VDU profesorius ir garbės daktaras tikrai bus aprašytas. Betgi ne, nėra! Nenusipelnė.
    - Kur radai?
    - Internete.
    - Mes nebesugebėtume priprasti prie naujų išradimų, nebegalėtume dabar gyventi.
    - Jei gyventumėte, tai ir gyventumėte. Visi esam savo laiko vaikai, visi laikai įdomūs, jei domiesi, žinoma.
    - Tai ką radai tame savo internete?
    - Steponas Kairys gyveno JAV, 1944–45 metais buvo VLIK’o (Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto) pirmininkas. Mirė 1964 metais Niujorke.
    - Papasakosiu, ką Steponas nuveikė Užunevėžyje. Užtvenkė upelį, ištekantį iš Nevėžos ežero, pastatė elektrinę, elektrinį malūną, mokyklą su butais mokytojoms ir sargui ir bažnyčią.
    - Pasirūpino šviesa, energija, maistu, protu ir siela. Įdomus eiliškumas. Ar jis buvo religingas?
    - Šito nežinau. Tvirtai galiu pasakyti, kad suprato kaimo žmonių bėdas ir buvo be galo tolerantiškas.
    - Pamatytumėt, kas iš viso to liko! Steponas pažėrė perlus…
    - Nedrįsk! Karas, trėmimai, pasipriešinimo kovos sunaikino tauriausius Lietuvos žmones. Likusius kolchozai išvijo iš kaimo, o alkoholis sunaikino jaunimą.
    - Puikus kompleksas priemonių, kaip išlikusiuosius paversti mankurtais.
    - Matau, imi į širdį. Nusiramink, bus dar Užunevėžy puikių tautos vyrų.
    - Ir moterų. Ačiū!