„Ką bočiai pasakys“

Stasiulis Petras Ką bočiai pasakys


                                                            I

  Dar nuo senovės laikų laisvųjų ūkininkų Sodaičių vienkiemis, tarsi pasiklydęs tyrlaukiuose, išliko nepaliestas baudžiavos ir aplenktas karų. Jis, iš rytų pusės, prigludęs prie seno ąžuolyno, gal dar menančio stabmeldžių laikus, ramiai sau tūnojo, kuomet vasarom ąžuolus skaldė žaibai, o žiemom siautėjo žvarbūs rytiniai vėjai.
  Nuo sodybos į šiaurę tvyro klampios ganyklos, kur tarp kemsų auga vešlūs juodalksniai ir keroja karklų brūzgynai. Ant samanotų kupstų kai kur stirkso skurdūs kreivi berželiai ir veši gailių šluotelės.
  Pakilesnėse vietose, kur nesiekia pavasariniai potvyniai, plyti briedgaurynai, kurių nei gyvulys ėda, nei dalgis ima. Tokiose kauburiuotose pievose tik kadugiai susispietę krūmais ir pavieniais keruokšliais žiemą-vasarą linksmai žaliuoja, paslėpdami aplinkos nykumą.
  Po tais kadugiais kiškiai vaikus veda, o paskui juos moko „zuikiškų“ gudrybių: slėptis, pėdas mėtyti, užkluptam trenkti užpakalinėm kojom priešui į nosį ir, atšokus į šalį, greit pulti po kadugiu.
Gerai mokytis su savais, patinka išdykauti, bet išvydus prieš save išžiotus šuns nasrus, gali išdulkėti visi mokslai. Belieka tik šokti kuo gyliau į dygius krūmus ar pasislėpti duobelėje po kadugio šaknimis ir ten palaukti, pakol tėvai nuvilios šunis į šalį.
  Tos, rudenį ir pavasarį užliejamos ganyklos, ribojasi su Pašiaušės dvaro pelkynais ir nederlingos žemės laukais, tarp kurių išsibarsčiusios vargingų baudžiauninkų sodybėlės.
  Tiesa, gamta atranda grožio ir nykiausioje vietoje, todėl tie dvaro laukai pakilesniuose kalneliuose pamarginti lapuočių gojeliais, kur būtinai įsikūrusios tvarkingos valstiečių sodybos, nė kiek nenusileidžiančios šlėktų buveinėms.
  Prie kelio į Sausdravį yra sena Mingailų sodyba, priklausanti Pašiaušės dvarui, bet taip pavyzdingai tvarkomas ūkis, kad ne vienam plikbajoriui ar laisvam ūkininkui kelia pavydą. Ne vienas svajoja pagauti ar prisivilioti jo kauką, ir taip praturtėti.
  Į vakarus nuo vienkiemio, pro Jurginių sodybą, priklausančią Juraičių dvarui, vingiuoja vietinis kelias iki žvyruoto vieškelio. Jį pasieksi pravažiavęs kaimynų sodybas ir kirtęs Juraičių dvaro mišką, žmonių vadinamą servitutu, kur aplinkiniai bendrai gyvulius gano ir parsiveža kurui žabų.
  Tas vieškelis jungia Plungę su Sausdravio miesteliu, o pakeliais su daugybę baudžiavinių kaimų, tarp kurių, lyg rojaus sodai vargo jūroje, baltuoja dvarų rūmai, paskendę medžių žalumoje ir slepiantys gėdą, dėl jiems priklausančių sodybų skurdo. Tą kontrastą patvirtina ir pakelės karčiamos: ko smuklė turtingesnė, tuo vargingesnės aplink ją sodybos. Kai kurių bakūžių stogai, vėjo pašiauštais ir varnų išpešiotais šiaudais, negali paslėpti juoduojančių grebėstų ir sukežusių kaminų, iš kurių taip ir lauk išskrendančio „raudono gaidžio“. Pažvelgęs į skudurais užkamšytus langelius ir pagaliais paramstytas suklypusias sienas, pagalvotum, kad čia tikrai nebegali žmonės gyventi, jei nematytum aplink lakstančių pusplikių vaikų ir neregėtum iš čiukuro vingiuojančio skysto dūmelio.
  O juk tos karčiamos priklauso dvarams, kur žydeliai pelnosi pardavinėdami ponų bravoruose pagamintą degtinę ir tuo pačiu superka velniui mužikų sielas...
  Pakeleivį liūdina ir tai, kad prie vargingų sodybų nepamatysi nei medelio, nei tvoros ar darželio palangėje: visur buvusio žmogaus ir tapusio karčiamos vergu palikimo griaučiai, kurie greit ir visai išnyks nuo žemės veido, ir liks tik liūdno likimo dėmė... Tačiau pakelėse yra ir tvarkingų sodybų, su daug trobesių, apaugusių dideliais medžiais, kur dar nuosavi aitvarai tebeneša turtus savo šeimininkams. Apsukrus kaukas sugeba ir iš pono aruodo pasėmęs nunešti mužikui, kad tik būtų, kur išpilti...
  Ne be reikalo kiekvienas ūkininkas rūpinasi turėti svirną su klėtimi dukroms, kamarą šeimynai bei gilius aruodus grūdams.
  Pietinė Sodaičių vienkiemio pusė – pati linksmiausia. Ten už sodo prasideda derlingi laukai su vešliomis pievomis, tarp kurių būriuojasi nedideli lapuočių gojeliai. Prie lauko keliukų ar išraizgytų pievose takų, tankiai pamatysi pavienius galingus medžius, vasarą viliojančius į savo pavėsį atsipūsti suplukusį žmogų.
  Tolumoje, ten kur ir vieškelis praeina, matyti Juraičių dvaro senbuvių ūkininkų tvarkingos sodybos, kurie savo pono nė akyse nėra matę. Sako, kažin koks generolas gyvena Rusijoje, o dvarą valdo prievaizdas, žmonių vadinamas ponu urėdu. Žmonėms nelabai ir rūpi ponų reikalai, jiems pakanka savų rūpesčių.
  Urėdas gana padorus žmogus, bet, matyt, menkas „gaspadorius“, nes daugiau rūpinasi savo gausios šeimos reikalais, negu dvaro laukais, kur derlius vis prastėja, darbai vis labiau atsilieka. Užtat klesti dvarui priklausančių ūkių laukai, geroje būklėje užlaikomi sodybų trobesiai, nes dvaro eigulys – savas žmogus. Jis taip pat nori poniškai gyventi. Ne, ne, Juraičių dvaro baudžiauninkai nepasigenda kažkokio generolo...
  Dauguma Paraiščių kaimo gyventojų, kuriam priklauso ir Sodaičių vienkiemis, apsieina be didelių miestų ir net vieškeliu retai naudojasi. Jie nugyvena amžių vaikščiodami dar protėvių sumintais takais į laukus ir ganyklas, pas kaimynus ir į mišką grybų, uogų, riešutų... Neklaidina savų ir vietiniai kelių keliai, vingiuojantys nuo sodybos iki sodybos ir toliau... Jais gali važiuoti nelipdamas iš ratų: vaikai atkels ir užkels vartus, tik turėk jiems atsilyginti smulkių pinigėlių, pigių saldainių, obuolių ar riešutų. Tik nebandyk obuolių dalinti ten, kur jų pačių sodų obelys linksta nuo vaisių, nes tuo pačiu obuoliu gausi į kuprą, o atsigręžęs pamatysi tik nubėgančių švytruojančius užkulnius. Kitą sykį toje vietoje tau vartų nieks neatkels.
  Nuo vienkiemio iki artimiausio miestelio – Sausdravio, šunkeliais bus apie keturis kilometrus, o einant takais gal kiek arčiau. Iki Plungės – valsčiaus miesto – susidarys virš dešimties kilometrų, ir tai pasiekiamo tik vieškeliu, iki kurio dar apie tris kilometrus reikia pluktis vietiniais keliukais.
  Per Plungę Sausdravio parapijiečiai iškeliauja į pasaulį laimės ieškoti, per čia juos išvaro surakintais rekrutais kariauti už Rusijos imperijos galybę, kad dar labiau pasunkėtų nelaisvės retežiai. Plungės brukas aplaistytas ir tremtinių į Sibirą ašaromis, išvaromų elgetauti svetimos duonos, paliekant visko pilnus savo namus. Visus išvykstančius pasiliekantieji nuo kiemo vartų su ašaromis palydi, o paskui ilgai liūdi, prisimindami nutolstančiųjų graudžius žvilgsnius, širdį veriančią aimaną, kodėl neduoda numirti savoje Tėvynėje!
  Pro Sodaičių vienkiemį daug sumintų takų, vedančių į Sausdravio kelią, kuriuo niekad netrūksta keliauninkų. Važiuoja jaunimas su vestuvių palyda, vyksta tuoktis, paskui gabena vaikus krikštyti ir, atėjus laikui, išlydi savus ir kaimynus į Sausdravio amžinojo poilsio vietą.
  Neužžels takai ir kelias bus amžinai gyvas, pakol kaimuose dainuos ir šoks jaunimas, pakol namuose gims vaikai ir senoliai, lydimi anūkų, eis rinktis amžinos poilsio vietelės. Šventadieniais, o ypač per atlaidus, takai ir keliai pilni žmonių, traukiančių į Sausdravio bažnyčią pasimelsti ir paprašyti: lietaus ar giedros, sveikatos sau ir artimiesiems, atleidimo suklydusiems ir užtarimo mirusiems... Po visam, skuba pasižmonėti su kaimynais, aptarti reikalus su pažįstamais, susitikti su giminėmis. Per atlaidus yra proga susieiti su tolimesniais giminėmis ir pasikviesti prie atsivežtinių vaišių. Taip pat nepamiršta vieni kitų užprašyti į namus, jei numatomas koks nors giminių susibūrimas. O kur dar pirkiniai? Namiškiams lauktuvės! Visiems reikalų per akis! O jaunimas – nė neklausk! Jeigu bus gegužinė – visi ten supuls, o jei ne – šiaip pasivaikščioję sutars, kur praleisti šventvakarį, kad paskui per ilgą savaitę būtų ką prisiminti...
  Ne visiems, žinoma, pasiseka per trumpą pasimatymą išlieti per visą savaitę susikaupusį ilgesį, o dar blogiau, kai tenka nusivilti! Nieko nepadarysi: kai likimas žaidžia žmonėmis – visko pasitaiko. Bet kartais ir žmonės be reikalo erzina likimą!   
                                                           


                                                               
                                                                  II

  Pagal nerašytą protėvių įstatymą, nuo neatmenamų laikų, Sodaičių ūkį paveldi sunai. Nevaldė jo nei užkuriai, nei moteriškos giminės atstovės. Kai dar buvo netekėjusios Sodaičių dukros, viena iš jų pajuokavo:
  – Padalinti visiems ūkį, tai būtų daug tėvonijų!
Anupras Sodaičis tik nužvelgė prieštaringai dukterį, palingavo galvą ir pasakė:
  – Andai, Peldys padalino vaikams kadaise neblogą ūkį, o dabar graudu veizėti, kaip daug metų vargsta maži trobelninkų vaikai pas svetimus žmones, žvarbsta pusplikiai ir alkani prie svetimos bandos...
  Stojo tyla, nesmagi tyla. Visi suprato, kad tie „juokai“ visai nejuokingi – greičiau kaimyno šeimos tragedija.
  – Taip, taip, vaikai, - atsiliepė ir motina. – Augdami namuose išmokstate visko, kas reikalinga, išėjus ant savęs gyventi, o kas mokys samdinį? – išgąstingai nužvelgė vaikus, lyg kas tai ruoštųsi vyti juos iš namų.
  Dar iki baudžiavos panaikinimo Sodaičiai viena po kitos išleido už vyro abi savo dukteris. Išeidamos iš namų, jos gavo tik savo rankomis pasiruoštus kraičius ir po vieną-kitą gyvulėlį, pačių užsiaugintą, nuglostytą ir numyluotą.
  – Pinigais judviem pasogas išmokės ūkio paveldėtojas, parvedęs į namus turtingą marčią. Dabar pinigų neturiu, nes reikia atstatyti susmegusius trobesius, aptvarkyti ūkį, – pasakė tėvas. Kiek pagalvojęs, pridūrė:
  – Į tokį laužyną negausi pačios su gera pasoga, o tuo pačiu ir jums nebūtų iš ko pamokėti! – kaip kirviu nukirto derybas senasis Sodaičis.
  Žentai matė, kad tas ūkio paveldėtojas dar tik išstypęs paauglys, o kuomet jis suaugs į vyrus ir parves turtingą pačią – dar neaišku, bet didžiuodamiesi bent tuo, kad žmonas ima iš laisvo ūkio, patys būdami baudžiauninkais, nutarė su viskuo sutikti ir laukti, kiek reikės. Tėvas, matydamas tarsi ir abejojančias dukras, nusiminusias, kad ilgai reikės laukti pasogų, nuramino:
  – Jeigu dėl kokių nenumatytų priežasčių užstrigtų judviejų pasogos, galėsite pareikšti pretenzijas į ūkį.
  Toks tėvo žodis visus galutinai nuramino ir nuteikė giminiškai draugystei. Seseris džiugino, kad jų vyrai iš vieno kaimo ir, kaip sakoma, neperskiriami draugai, galės ir jos viena kitai pagelbėti, ištikus kokiai bėdai. Motina taip pat patenkinta, kad vienu kartu galės pabuvoti pas abi dukras.
  Sūnus, Kazimieras Sodaičis, prie tėvo gyvos galvos Kaziu šaukiamas, tikrai dar skystablauzdis vaikėzas. Ar tokiam ūkį valdyti? Juokinga! 
  – Na, paveldėtojau, greičiau vyriškėk ir bagotą mergelę nusižiūrėk. Mes ilgai nelauksime. Girdėjai, ką tėvas sakė – pagąsdino seserys brolį, išvažiuodamos su savo vyrais.
  Kazys labai didžiuojasi draugyste su kaimynų Jurginių Juozuku, jau baigusiu parapijinę mokyklą ir dabar laikomu kaime mokytu vyru. Jų tėvų žemės ribojasi, nors ūkis priklauso Juraičių dvarui, o Sodaičių ūkį iš šiaurės ir rytų supa Pašiaušės dvaro valdos.
  Kaziaus svajonė žūt būt kur nors pasimokyti, nors ir mažiau, negu Jurginių Juozukas, kad neliktu beraščiu tamsuoliu.
  Prieš adventą, sutraukus gruodui žemę, į Sodaičių sodybą pradėjo dardėti vežimai pakrauti rastų, karčių ir kitokios padarinės medienos. Su dumplekiniu vežimu Kazys su pusberniu privežė krūvas žvyro, rinko iš visų pašalių akmenis ir gabeno namo. Miško medžiagą Anupras Sodaičis pirko iš kaimyninių dvarų ir valdiško taksuoto miško, sukirsto ar parduodamo biržėmis išsikirtimui. Visur mokėjo grynais daug nesiderėdamas, stebindamas ne tik kaimynus, bet ir dvarininkus.
  – Ar pasiuto tas žmogus! – stebėjosi tvirtas ūkininkas Mingėla. – Tokias išlaidas daro metų gale, kuomet šeimynai reikia algas mokėti!
  – Turbūt, beardydamas tas savo senas trobas auksinių pinigų puodą rado, – spėliojo kaimynai, kurių trobesiai taip pat vos laikosi.
  – Tai verskit ir jūs tuos savo laužynus, gal ir pas jus aukso paslėpta! – šaiposi protingas ūkininkas Gontis.
  – Kodėl žmogui neturėti pinigų, jei per tiek metų nieko nei statė, nei remontavo, – užstojo, nors ir tolimesnį, bet labai gerbiamą kaimyną kiti.
  Senasis Sodaičis, klausydamas tokių kalbų, tik šypsosi į baltus ūsus ir niekam nieko nesako. „Tegu galvoja kaip nori. Pradėk aiškinti kam, tikrai pagalvos, kad esi kuo kaltas, “ – nusprendė jis.
  Dabar, kai statyboms medžiagos beveik visos kieme, Anupras Sodaičis su savo žmona Rozalija susėdę dažnai aptarinėja, kaip greičiau atstatyti griūvančią tėvoniją, kad sūnus nepavėluotų vesti, kad nepaliktų jam tik išrankos.
  – Tinkamas nuotakas išgaudo dar jaunas, jos nelaukia pavėlavusių snaudalių, - rūpinasi tėvas.
  Pagal Sodaičių vyrų būdą, jie nesugeba atvyrauti su vaikais, todėl intymūs vaikų pokalbiai su tėvu vyksta per motinas, kurios nusprendžia, ką galima tėvui sakyti, ko nereikia jam žinoti.
  – Pirmiausia mūsų Kaziui reikia kur nors pasimokyti. Dabar toks vyras, o nei skaityti, nei rašyti nemoka, – susirūpino motina. – Kaip jis piršis ūkininkaitėms, jei jos visos šio to pamokytos. Kitos net Žemės ūkio mokyklą baigusios, – nenusileidžia motina.
  – O mums gal ir nereikia tokios mokytos, – suabejoja tėvas.
  – Ne mums, tėtušį, ne mums, o vaikui reikia! – pasipiktino motina. – Praėjo tie laikai, kai mes bažnyčioje tik rožančių sukome, o dabar mergelės ir iš maldaknygių meldžiasi. Namuose dar laikraštį ar kokią knygą paskaito, dainas persirašinėja ar giesmes mokosi, – visai įsikarščiavo žmona Rozalija. – Ištekėjusios savo vaikus iš elementoriaus moko. Ar nori, kad ir tavo sūnų žmona iš elementoriaus mokytų?
  – Žinau, motina, žinau, kaip sunku gyventi, kai pats negali paskaityti tau paduoto rašto. Žeminkis, prašyk kieno perskaityti... – jau ir tėvas užsikrėtė žmonos nerimu. – Dar baisiau, kuomet iš tavęs, ūkininko, piemenys valsčiuje juokus išdarinėja: paprašai perskaityti, o tau „paskaito“ visai ne tą, kas ten parašyta, o paskui kikena nosis sukišę. O kas tau belieka daryti? Nusispjauni ir išeini nieko nesužinojęs.

                                                            III

  Nepraėjo veltui pašnekesys apie sūnaus mokslus, nes abu tėvai suprato, kaip sunku neraštingam valdyti ūkį.
  Anupras Sodaičis pradėjo teirautis aplinkinių ūkininkų, ar jie nesutiktų samdyti kokį pamokytą žmogų, kad jis per keletą žiemų pralavintų jų vaikus.
  Visi žinojo, kad po 1831 metų sukilimo, panaikinus pradines mokyklas ir jų vietoje steigiamas rusiškas, kitos išeities nėra, kaip patiems rūpintis savo vaikų mokymu. O čia dar tuo reikalu rūpinasi rimtas laisvas ūkininkas, todėl visi su džiaugsmu pritarė jo sumanymui ir visi bendrom jėgom pradėjo ieškoti mokytojo.
  Tais laikais į mokytojus, vadinamais daraktoriais, siūlydavosi visokie iš tarnybos išvaryti valdininkai ar degradavę mokytojai, todėl ūkininkai nė iš tolo nenorėjo jų prileisti prie savo vaikų.
  Baigiantis vasarai, ūkininkai atsitiktinai nugirdo, kad į daraktores sutiktų eiti žinomo turtingo ūkininko Venelausko mokyta duktė. Tos nuogirdos daug ką nudžiugino ir daug kam sukėlė abejonių, kad turtingo bajoro, vos ne dvarininko, duktė imtų mokyti mužikų vaikus.
  Su būsima daraktore ir jos tėvu vesti derybas ūkininkai įpareigojo Anuprą Sodaičių ir jo kaimyną Vincentą Gontį.
  Pas Venelauską įgaliotiniai ėjo nedrąsiai, tarsi į dvarą „rykščių atsiimti“ ar prie išpažinties, slegiami sunkių nuodėmių.
  – Sugalvok tu man tokį triuką, lyg Venelauskas varytų uždarbiauti savo dukterį, – spjaudėsi Gontis vis labiau įsitikindamas, kad tas jų žygis visai neprotingas.
  – Nesispjaudyk ir neniurnėk! Jei apsiėmėm, tai ir einam. Juk mes ne išmaldos einam prašyti, o darbą siūlyti. Nesutarsime – tiek ir to... Žemintis mums nėra dėl ko: mes irgi ūkininkai, kaip ir jis, o ne kokie šarlatanai, einantys jo malonės kaulyti! – supyko Sodaičis dėl tokio Gončiaus neryžtingumo, o savyje pagalvojo: „O vis tiktai jaučiasi baudžiauninko baimė, einant pas poną“
  Taip pasidrąsinę vyrai ir pajutę jiems pavesto reikalo rimtumą, paspartinę žingsnius, priėjo Venelausko sodybą. Juos pamatę, suamsėjo dideli kaip veršiai šunys – vienas patvartėje, o kitas prie svirno pririšti.
  – Nė lazdų apsiginti nepasiėmėm, – apgailestavo Gontis.
  – Mes ne ubagai, kad vaikščiotume su lazdomis, – nuramino Sodaičis. – Be to lazda prieš tokius veršius, kaip musė prieš dramblį.
  Pro dailius vartelius iš apluoko suėję į kiemą, dairosi, kur tas užduralis, pro kur įeitų į šeimyninę trobą.
  Nuo prieklėčio, nutildęs šunį, artinosi stambus, kiek žilsterėjęs, kaimietiškai apsirėdęs pusamžis vyras.
  –A-a-a-a... mano kaimynai! – priėjęs abiem padavė ranką ir, mostu parodęs gonkų link, pakvietė į vidų.
  – Mes trumpai... – norėjo pradėti kalbą Sodaičis, bet šeimininkas rankos mostu sulaikė.
  – Pirma užeikite į trobą, o paskui ir pasišnekėsime.
  Įsivedęs vyrus į gerąją trobą, pas ponus vadinamą salonu, susodino kaip lauktus svečius ant minkštų krėslų, o pats susirangė ant stiprios ąžuolinės kėdės priešais atvykėlius ir smalsiai apžiūrinėdamas paklausė:
  – Kokios čia bėdos pas mane, kaimynėliai, užvijo jus? Kai našlauju, retai pas mane kas beužsuka, – pagalvojęs, nusigręžė lyg ir susigraudinęs, o paskui liūdnai pasakė:
  – Nėra linksmybių ir žmonės nebesilanko...
  Anupras Sodaičis buvo girdėjęs, kad ponai vienas kitam užuojautą pareiškia, bet kaip tai daroma – neturi supratimo. Ir be to, juk Venelausko žmona jau prieš metus mirė, ar begalima reikšti užuojautą po tiek laiko?
  Pakol Sodaičis klaidžiojo savo apmąstymuose, Gontis neramiai kosčiojo, primindamas bendrui, kad jis privalo šnekėti su šeimininku.
  – Mudu čia pas Tamstą atėjom pasiųsti visų ūkininkų su mums labai svarbiu reikalu, -išdrožė Anupras Sodaičis.
  – Ocho-o-o! – Išpūtė akis Venelauskas. – Ar ne į karą prieš carą ruošiatės, kad taip paslaptingai ir dar nuo visų ūkininkų?
  – Tiksliau pasakius, mes atėjom pas jūsų dukterį, – numykė Anupras.
  – Duktė tai tikrai neis į karą, ji šaudyti nemoka!
  Iš alkieriaus iššoko spritni mergina ir užsipuolė Venelauską:
  – Kodėl, tėtį, atsakinėji už mane, kai aš čia pat esu?
... – Negražu, dukrele, klausytis už durų!
... –Aš nesiklausau. Netyčia nugirdau, kad mane mini, todėl ir atėjau.
  – Na, po tokio reikalo jau ir pažindinti nėra kaip, – šypsosi Venelauskas. – Mano duktė Elvyra. Jeigu ne tokia baisi paslaptis, galite ir prie manęs jai sakyti apie savo reikalus.
  – Mes atėjome, panele, paklausti, ar nesutiktumėte mūsų vaikus mokyti. Boružio duktė Onutė liepė mums eiti pas jus.
  – Kokie čia dabar sąmokslai už tėvo nugaros? – nustebo Venelauskas.
  – Jokių čia sąmokslų, tėvelį, aš Onutei sakiau, kad man praverstų padaraktorauti ir įsigyti pedagogės praktikos. Per tą laiką aš namuose būdama pasiruoščiau eksternu laikyti į aukštąją mokyklą.
  – Tai tau! Čia jau visa strategija sukurta. Kad tu namuose ruošies, man didelis džiaugsmas, dukrele, bet juk mokyti pasislėpus ir dar lietuviškai – didelis pavojus. Rusai pyksta, kad niekas neina į jų įsteigtas mokyklas, o čia, jų panosėje, būsima pedagogė atidaro savo mokyklą!
  – Mes turim numatę patikimą žmogų, kuris organizuos mokymui patalpas, surinks mokinius ir saugos daraktorę nuo valdžios šnipų ir nuo kitokių pavojų, – pasiskubino įtikinti Sodaičis.
  – Mes visi mokytoją saugosime, – šokosi įrodinėti ir Gontis. – Be to ir mūsų vaikai jau ne tokie maži, kad nesuprastų, kaip elgtis, kai mokslas užgintas.
  – Aš, tiesiog, sujaudintas jūsų geranoriškumo, bet reikia suprasti ir mano padėtį. Esu valsčiuje žinomas žmogus, turiu reikalų dėl ūkio su įvairiomis instancijomis, ir staiga mano duktė įsivelia į nelegalią veiklą.
  – Tėveli, mes visi savo tėvynėje gyvenam nelegaliai! Čia pilna pavergėjų šnipų ir seklių, kurie pasirengę mus sukišti už grotų, bet mes esame žmonės, kuriems laisvės troškimas dar nėra išplėštas iš širdies. Jie uždarė universitetą – užpūtė mūsų žibintą ir mes likome tamsoje. Jie neleidžia mūsų vaikams mokytis savo kalba skaityti ir rašyti, nes sunkiau bus laikyti vergijoje apsišvietusį žmogų, negu prasigėrusį smuklėje tamsuolį! Elvyra tarsi liepsnojantis fakelas visa degte dega neapykanta pavergėjams ir panieka bailiams.
  Tėvas, klausydamas dukters tirados čia rausta, čia bala, o jai baigus, bijodamas pasirodyti bailiu, pasakė:
  – Mokytojauti jai, o ne man. Todėl, kaip ji nuspręs – taip ir bus.
  – Ačiū, tėvelį, aš mokysiu vaikus. Tai mano pareiga! O per tą laiką ir pati pasiruošiu eksternu laikyti egzaminus.
  Tėvas, sumišęs, kad duktė taip pasikarščiavo prie svetimų, bet, žvilgterėjęs, jog Gontis net ašarą į rankovę nubraukė ir Sodaičis susijaudinęs įtartinai ūsus kraipo, pats širdyje pasididžiavo dukters ryžtingumu, nors ne kartą panašias kalbas buvo girdėjęs. „Tikra motina! “ – pagalvojo, prisiminęs velionę žmoną.
  Elvyra Venelauskaitė, baigusi keturias gimnazijos klases, mirus motinai, pasiliko namie, nes tėvas, iš sielvarto nežinia ką galėjo pasidaryti. Tuomet kaime šiek tiek apsišvietęs žmogus buvo didelė retenybė. Paaugliai sužinojo, kad juos mokys panelė Venelauskaitė, kurią matydavo bažnyčioje kartu su tėvais dar gimnazistę, sėdinčią klaupte prie zakristijos durų. Tuomet ji buvo tokia tolima, nepasiekiama, tarsi dangaus spindulėlis gūdžią naktį.
  O dabar ji žada mums nušviesti kelią į gyvenimą, negali patikėti tokia laime užkampio jaunimas...
                                                                 
                                                                IV

  Baigiantis bulviakasiui, kartą, pusiau slapta, pas panelę Elvyrą apsilankė pagyvenęs, linksmos minos žmogus.
  – Aš esu Jurgis Dargužis, ūkininkų priprašytas patarnauti mokslo reikaluose. Mane dar vadina kaimo Jurgiu, už ką aš visai nepykstu. Gal mane geriau būtų vadinti miško Jurgiu. Esu Pašiaušės dvaro eigulys ir retai išlendu iš miško.
  – Aš tamstą vadinsiu dėde Jurgiu. Ar gerai?
  – Man bus didelė garbė. Būsime tarsi giminės, kai susitiksime prie valdininkų akių. Jie neprivalo žinoti, jog esi mokytoja ar daraktorė, nes mūsų darbas bus nelegalus, kaip man aiškino tuos reikalus išmanantis žmogus.
  – Štai kaip! Ar tas mano ir jūsų darbas bus konspiracinis? – išpūtė akis Elvyra. – Labai įdomu!
  – Kaip tas darbas atrodys praktiškai, man pačiam nelabai suprantamas. Žinau tik tiek, kad turėsiu jus saugoti nuo valdžios ir kitokių chuliganų, ir net apginti nuo kaimo šunų ar, vaikščiojančią miške, nuo vilkų ir briedžių.
  – Man ir miške reikės slapstytis? – išsigando Elvyra.
  – Ne slapstytis, o gyventi miške, nes ten mano namai. Ir mokinius ten surinksiu. Aš be miško negaliu: ten mano visas gyvenimas praėjo, – prisiminęs dar, suaimanavo:
  – Ten mano džiaugsmai praėjo, o širdies skausmas visam laikui paliko! Smulkiau tamstai papasakos mano senė...
  – Tai tamstos žmona?
  – Taip mes vienas kitą vadiname: ji mane seniu, o aš ją – sene ir abu esame patenkinti ir laimingi. O, tamsta panele Elvyra, kai pabūsi miške, niekur iš jo nebenorėsi eiti, – užtikrino eigulys.
  – Man labai malonu, kad tamsta taip manimi rūpinsitės, kiek suprantu, būsite ne tik ūkvedys, bet ir angelas sargas, – pajuokavo Elvyra.
  – Išeitų taip. Tik man baugu, kad nelabieji nenulaužtų tam angelui sparnų ir nepagrobtų jo saugomą kūdikėlį! – atsirevanšavo dėdė Jurgis.
  Abu sutarė mokslą pradėti po Visų Šventųjų dienos, kuomet jau užbaigti lauko darbai, nuvalyti daržai ir žiemojimui į tvartus suvaryti gyvuliai.
  Su saulėtomis ir lietingomis dienomis, su ūkanotomis ir žvaigždėtomis naktimis, baigiasi spalis. Artėja Elvyrai pirmoji mokytojavimo diena. Kokia ji bus, gal nuo to priklausys ir tolimesnis Elvyros likimas...
  Išskridę paukščiai išsinešė vasaros ilgesį, o saulėtas ruduo nukišo užmarštin smulkius nusivylimus, visi laukia žiemos įspūdžių, naujų permainų...
  Pirmą mokinių susirinkimo dieną dėdė Jurgis nuvežė Elvyrą į seną pamiškės sodybą. Namas didžiulis su aukštu šiaudiniu stogu ir toli atsikišusiomis pastogėmis, atrodė, tarsi žmogus su žiemine kepure, iš po kurios langelių akys stebi nematytus svečius.
  – Čia aš surinkau tamstos mokinius ir, jeigu viskas bus ramu, gal ir ilgai užsibūsime. Vieta nuošali, patogi susirinkti ir išsiskirstyti. Pamiškės ir miško takais valdininkai vengia vaikščioti – bijo vilkų. Jie labai drąsūs karčiamoje ir valsčiuje, išsikvietę kokį vargšą mužikėlį už mokesčių nesumokėjimą.
  – Tikrai paslaptinga sodyba, – apsidairė aplink susigūžusi Elvyra. – Naktį čia turbūt nejauku?
  – Būtų gerai, kad vagys nakties bijotų, tuomet ir aš ramiau miegočiau. Bet jie medžių vogti eina tokiomis naktimis, kad ir žvėreliai bijo išlįsti iš savo urvų, – nusipurtė eigulys.
  –Jeigu čia sulauksime pavasario, matysite, kaip miške malonu būti. Tik parskridę pirmieji paukščiukai, tuoj pas mus pasirodo. Žvėreliai prie namų vaikus atsiveda ir žaidžia su jais nieko nebijodami.
  – O jūsų šunys? Ar negąsdina žvėrelių?
  – Mano šunys kartu su jais užaugę, mažyčio zuikelio nenuskriaus, o reikalui esant ir apgins nuo kitų plėšrūnų, – pasididžiuodamas dėdė Jurgis paglostė vieną striukauodegį.
  – Kuomet medžiotojai siaučia miškus, zuikeliai, stirnelės ir net šerniukai sulekia į mūsų sodybą ir slepiasi kur beįmanydami. Jie pas mus jaučiasi kaip namie; žiemą apluokę jiems pašarų padedu, pripranta ir pasidaro pusiau naminiais, – maloniai šypsosi eigulys.
  – O tamsta, ar nemedžioji jų?
  – Apsaugok Viešpatie, kad aš susitepčiau nekaltu krauju! Jie tą žino, todėl ir subėga čia, gelbėdamiesi nuo skalikų. Kartais prisieina tuos dvaro kurtus nuvyti su žirniais ar druska užtaisyta strėlba. Senieji šunys žino iki kurios ribos vyti – arčiau nelenda...
  – Nuostabu! Nuostabu! – pakartojo Elvyra. – Tai bent gyvenimas: su mišku, su žvėreliais, su paukščių giesmėmis ir ramybe gamtos prieglobstyje.
  – Bet mudviem reikia eiti pas mokinius, kurie kaip pelės po šluota tupi suvaryti į mūsų didįjį alkėrį, – priminė dėdė Jurgis. – Su mano sene susipažinsite, kuomet paleisite vaikus.
  – Taip taip, – suskato ir Elvyra. – Tikrai jie pamanys, kad nedrausminga mokytoja!
  Dėdė Jurgis Elvyrą veda per tamsią priemenę, dar per rakandų prikrautą sandėlį ir pagaliau atveria duris į didelę šviesią patalpą. Ten prie ilgo per visą kambarį stalo sėdi daug jaunų žmonių ir triukšmingai tarpusavyje klega. Tik įžengus dėdei Jurgiui su Elvyra, iškart nutyla lalesys. Stypt visi kaip žvakės sustoja aplink stalą, ir atsigręžę susmeigia akis į būsimą mokytoją.
  – Laba diena – sumišusi pasisveikina Elvyra ir dairosi, kur tie jos vaikai – būsimieji mokiniai.
  Paskui supykusi įrėmė klausiamą žvilgsnį į eigulį:
  – Kur mano mokiniai? Į kokią čia sueigą atvedėte mane?
  – Tai tau! – skėstelėjo rankomis dėdė Jurgis ir tik neklestelėjo iš išgąsčio ant žemės, ten kur stovi. – Ar aš nesakiau, kad per dideli vaikai, – sumojavo pasipiktinęs rankomis, tarsi vaikydamas iš tvarto bimbalus ar varydamas laukan persigandusius būsimus mokinius.
  – Čia vaikai? Mano mokiniai? Bet gi jie turėjo būti jau gimnaziją baigę, kurios ir aš pati nesu baigusi!
  – Tai kartu baigsime, panele mokytoja, – kažkas jau šypsosi stalo gale.
  – Oi, atleiskite! Juk aš galvojau mokyti pradinukus nuo pirmųjų raidžių...
  – Mes ir esame pradinukai, – sukruto visi aiškintis. – Mes ir esame vaikai, tik protingesni už mažiukus. Mes būsime geresni už mažiukus – tik, panele mokytoja, neatsisakykite mūsų mokyti!
  – Gerai, jeigu prižadate būti drausmingais mokiniais, aš jus mokysiu su didžiausiu malonumu. Dargi mūsų panašaus amžiaus interesai artimi ir laisvalaikiu, manau, pasidarysime gerais draugais. Kadangi toks mokslas netoleruojamas valdžios, mes privalome laikytis tam tikrų atsargumo priemonių, kurias jums paaiškins dėdė Jurgis, kurį, turbūt, visi pažįstate.
  – Pažįstam, pažįstam! Jis mums jau visus slaptus takus parodė, ir pamokė, kaip elgtis, susitikus įtartiną tipą. Žinoma, kad apie mūsų mokslus niekur nė mur mur!
  . – O, matau, kad jūs geriau už mane išmanote konspiraciją, ir man pačiai pravers kai ko iš jūsų pasimokyti. Dabar atsiprašau, dėde Jurgi, kad taip netaktiškai pasielgiau. Maniau, kad čia man kokį karnavalą surengėte.
  – Aš pats kaltas, kad panelę Elvyrą neperspėjau, jog mokiniais bus kavalieriai ir panos, o ne maži pipiriukai, – šypsosi patenkintas, jau visiškai sugrįžęs į savo rolę eigulys.
  – Per pirmą mūsų pamoką aš jums papasakosiu apie mokslo reikšmę, apie mūsų pavergtą Tėvynę, ir ko žadu aš jus išmokyti. Mokslo žmogus siekė nuo to laiko, kai išmoko nuzulinti pirmą akmeninį kirvuką...
  Toliau ji papasakojo apie mokslo sukurtus stebuklus, apie pasiektą civilizaciją. Trumpai papasakojo apie Lietuvos valstybės praeitį ir kas darosi dabar pavergtoje Tėvynėje.
  – Pasidairykite aplink ir pamatysite, kad dvaruose rūksta bravorų kaminai, gaminantys užguitam žmogui nuodus, o ponui ir smuklininkui pelną. Smuklė prie smuklės, o mokyklos nė vienos. Okupantams nereikia apsišvietusių žmonių – juos sunkiau suvaldyti ir apgauti. Pagal juos tegu žmogus geria ir aria, pakol nugrius vagoje, kaip nuvarytas kuinas, ar numirs patvoryje kaip benamis šuo. Jiems svarbu, kad jis nereikalautų laisvės ir neprisimintų, jog protėviai turėjo didelę, garbingą ir laisvą Tėvynę.
  – Ko aš jus mokysiu? Per istorijos pamokas papasakosiu apie Lietuvos praeitį; iš geografijos supažindinsiu su kitais kraštais. Mokysiu lietuviškai skaityti ir rašyti. Skaičiuoti tiek, kad jūsų neapgautų kromelninkas žydas ir suktas valdininkas, kad patys susiskaičiuotumėte savo ūkio pajamas ir išlaidas. Pamokysiu rusiškai skaityti ir susikalbėti su valdininkais. Lenkiškai pamokysiu bent tiek, kad suprastumėte, ką ponai kalba ir kad būtų lengviau tiems, kurie stosite į gimnazijas ar kitas mokyklas, kur vyrauja lenkų kalba.
  – Ir, panele mokytoja, viena pati tiek žinote? – kažikas iš mergaičių.
  – Aš dar nė pusės nežinau, kiek man dar reikės išmokti, norint būti gimnazijos mokytoja.
  – O šokti ar mokysite? – smalsauja kažkas iš vyrų.
  – Tai tau! Toks didelis ir šokti nemoka! – šaiposi kelios merginos.
  – Visko mokysimės, visko po truputį: ir gero elgesio, ir šokti, ir bendrauti kultūringai, – pažada Elvyra.




                                                        V

  O-jo-jai! – apsidžiaugė Jurgio Dargužio žmona Morta, sužinojusi, jog ūkininkų vaikus mokys panelėVenelauskaitė, kuri retkarčiais net pagyvens pas juos.
  Morta žinojo, kad Elvyra, mirus jos motinai, metė gimnaziją ir pasiliko pas tėvą, nes jis iš sielvarto dėl žmonos netekties nerado sau vietos.
  Svetimos nelaimės akivaizdoje Mortai prieš akis iškyla savi išgyvenimai, netekus vienturčio sūnelio. Tuomet ir jos vyras, mylimiausiojo sūnelio tėvas, pasikarti miške bandė ir nusišauti norėjo. „Nebėra man jokios prasmės gyventi! “ – šaukė iš sielvarto netekęs proto. Žmona ištisus metus slėpė surinkusi namuose virves. Šautuvą pristatė giminėms palaikyti. Pati Morta per ašaras tako nematė, bet, jausdama atsakomybę dėl vyro gyvybės, laikėsi iš paskutiniųjų. Tuomet ji suprato, kad vyrams daug lengviau galą pasidaryti ir pabėgti nuo visko, negu kęsti širdgėlą ar fizinį skausmą.
  Jų vienturčiui sūneliui Jurgučiui dar tik šešti meteliai buvo stoję, kai tėvas iš miško parnešė ką tik gimusį lapiuką. Jį padėjo į guolį prie neseniai atvestų šuniukų, prieš tai kalytę laikinai uždaręs atskirai. Kuomet lapiukas sušilo ir apsitrynė šuniukų kvapu, paleista kalytė nebesuprato, kad čia ne jos vaikas ir užaugino žvėrelį kartu su namų sergėtojais. Koks džiaugsmas buvo Jurgučiui, kai paaugęs lapiukas taip prie jo prisirišo, kad nė žingsnio neatstodavo – vis sekiodavo iš paskos kaip pririštas šuniukas.
  Atsitiko taip, kad vieną dieną, jau paaugęs žvėrelis, negrįžo iš miško. Jurgutis, su tėvu pasitaręs, suprato, kad jam atėjo laikas grįžti pas savus, todėl paliko jį ramybėje ir beveik pamiršo savo augintinį.
  Po gero pusmečio, kartą vaikas nuėjęs į daržinę, aptiko lapiuką sunykusį, visą drebantį ir bandantį nuo visų pasislėpti į kuo tamsesnį skylę po pelude. Šunys išsišiepę piktai urzgia ant jo ir taikosi įkąsti, tarsi būtų jis koks plėšikas, atsibastęs iš miško, o ne kartu su jais augęs draugas. Vaikui pagailo savo buvusio augintinio, todėl sugalvojo tėvams pakol kas nieko nesakyti, o pats gydyti ir slapta maitinti savo žvėrelį. Gerai žinojo, kad tėvai sergančio lapiuko ne tik neįsileis į trobą, bet ir iš daržinės lieps išvaryti, kad neapkrėstų šunų ir kitų gyvulių. Kaip jis ten gydė jį, liko nežinoma. Vieną dieną apsiverkęs vaikas pasakė mamai, kad sugrįžęs lapiukas nugaišo daržinėje. Motina, nieko blogo neįtardama, liepė jį užkasti kur nors pamiškėje, o pati pagalvojo: „Matyt, savieji nepripažino atskalūno ir jį užkandžiojo. Mirti vargšas vis tiek atėjo į savo buvusius namus... “ Tėvui liepė nieko nesakyti, kad taip atsitiko su jo parneštu žvėreliu.
  Po kurio laiko taip keistai ir staigiai apsirgo vaikas. Motina pritrenkta baisios nuojautos, tučtuojau liepė tėvui kinkyti arklį ir lakinti vaiką pas daktarą į Plungę. Tėvas dar bandė pajuokauti, kad tikri vyrai ir be daktarų apsieina, bet, pamatęs vos ne iš proto einančią žmoną ir suniurusį vaikelį, tuoj šokosi vykdyti žmonos nurodymų.
  Gydytojas, pamatęs vaiką, už galvos stvėrėsi:
  – Jūsų vaikui pasiutligės požymiai!
Pavartęs ligonį ir gerai apžiūrėjęs, pats lyg įgeltas atšoko nuo ligonio, išstūmė tėvus už durų ir suriko:
  – Ką jūs darote! Ko jūs delsėte? Vaikas aiškiai aprietas ir jau seniai!
  – Jėzus Marija! – tik suriko motina ir alpdama tėvui pasakė:
  – Buvo sugrįžęs lapiukas ir nugaišo daržinėje. Jurgiukas jį pakasė miške.
Daktaras tai girdėdamas, rodos, puls ir sumuš abu tėvus.
  – Tai tamsumas prakeiktas! – sugriežė dantimis ir nužvelgęs jau vos gyvus abu tėvus, sukomandavo:
  – Motina, pasilik prie ligonio, o tėvas, duj namo ir sunaikink visus gyvius, kurie buvo arti patrakusio gyvuliuko. Juk ten pas tave pasiutligės židinys.
  Tėvas dar bandė kažką pasakyti, bet daktaras įsiutęs įrėmė į jį rūstų žvilgsnį ir sušvokštė:
  – Vykdyk, kas pasakyta! Gal ten tavo šunys kitus vaikus drasko, visą kaimą naikina!  Atsakyti turėsi!  Važiuok!
  Daktaras išstūmė jį laukan, neleidęs nei su vaiku, nei su žmona atsisveikinti, net pasimatyti. Galvojo, kad jie visi yra apkrėsti pasiutligės, o jei dar nėra, tai užsikrės vienas nuo kito. Čia jau daktarui tektų atsakyti.
  Eigulys Dargužis namus pasiekė nė pats nesuprasdamas kaip, ir kaip be galvos puolė naikinti savo brangius ir mielus gyvulėlius: iššaudė savo užaugintus patiklius šunelius, pasivaikydamas kieme išpyškino išsigandusius katinus ir galiausiai, įpuolęs į daržinę, iššaudė peluose besikapstančias vištas su gražuoliu gaidžiu – kiemo pasididžiavimu. Paleido keletą šūvių į peludę, kur galėjo būti šeškų ar žiurkių. Viskas! Pasiutligės židinys sunaikintas, bet vaiko tėvai neteko.
  Tais laikais dar Luji Pasteras nebuvo išradęs vakcinos nuo pasiutligės, o kitų gydymo būdų jau buvo pavėluotai griebtasi.
  Po to skaudaus nuotykio praėjo daug metų, bet tokios nelaimės niekada neužmirštamos. Jų negydo laikas. Tą žinodama Elvyra vengė ką nors klausinėti, kad neaitrintų tėvų skausmo baisiai liūdnais prisiminimais.
  – Kokia laimė, kad, panele Elvyra, lankysies pas mus, o gal ir pagyvensi, kai viskas aplinkui sužaliuos, gegutė palangėje kukuos. – gundo Morta panelę mokytoją.
  – Gegutė ir mūsų sode kukuoja ir žalumynų bei gėlių pakanka, bet man maloni jūsų draugystė, jaučiu namų šilumą, kurios netekau mirus mamai. Tėvelis vis užsiėmęs ūkio reikalais, į trobą pareina tik liūdnai parymoti. Jam viskas kambariuose dar mamą primena, o aš nemoku jo linksminti, nes ir pati paniurėlia pasidariau.
  – Panelė Elvyra pas mus būsi, kaip dukrelė, kurios mums taip ir pagailėjo Dievulis duoti.
  – Tai manęs ir nevadinkit daugiau panele, man tai nemalonu girdėti iš jūsų, tiek iškentėjusių ir taip maloniai suteikusių man prieglobstį.
  – Gerai, Elvyrėle, gerai! Būsi man su tėvu brangus vaikelis.
  – Prie mokinių, motin, ji turi būti panelė daraktorė, kitaip negalima, – subarė Mortą dėdė Jurgis. – Ir aš esu jai dėdė Jurgis, nes mes esam surišti tarnybos reikalais. Ir dar slaptais – pasakysiu!
  – Na žinai, seni, negąsdink manęs. Kokius čia dar slaptus reikalus turi su panelėmis? – juokiasi Morta.
  – Jis mane nuo valdžios saugo, teta Morta, nes mokome nelegaliai, – skuba paaiškinti Elvyra.
  – Žinau, vaikeli, žinau. Aš pati bet kokį valdininką su kačerga išpravodyčiau iš čia! – užsirūstino šeimininkė.
  Apsiimdama daraktoriauti, Elvyra pati suprato kuo rizikuoja. Papuolusi į valdžios nemalonę, vargu ar begalėtų kada nors mokytojauti gimnazijoje. Juk tais laikais bent kiek prasilavinęs žmogus buvo ypatingai sekamas. O čia dar stambaus ūkininko duktė, kurios tėvas turi didelį autoritetą valstiečių tarpe. Ne kartą žmonės norėjo jį rinkti į valsčiaus viršaičius, bet jis griežtai atsisakinėjo: „Turiu be galo daug darbo ūkyje – nėra kada man valdininkauti! “
  Aukštesni valdžios atstovai taip įvertino jo nenorą būti valsčiaus viršaičiu: „Nenori bendradarbiauti su mumis – yra nusiteikęs prieš mus! “ Kategoriškesni valdininkai apskrityje šnekėdavo: „Tokius reikia sekti dieną-naktį, o suradus prie ko prikibti, tremti iš čia kuo toliau ir į jo vietą pasodinti mūsų žmogų! “
  Visa bėda tame, kad vietiniai valdininkai apie jį taip pat palankiai atsiliepia, nes daugelis naudojasi jo ūkio gėrybėmis.
  O dėl dukters užgaidų mokyti kaimiečių vaikus, tėvas šiek tiek skeptiškai nusiteikęs: „Pabandys, pavargs kiek su stačiokiškais kaimo paaugliais ir mes tą sumanymą. Ne jai toks darbas, pabuvojusiai gimnazijoje su vaikais iš inteligentiškų šeimų! “
  Tėvas net nepasidomėjo, kas tie jos mokiniai ir kur jie renkasi. „Mažiau žinosi, mažiau ir atsakomybės“ – galvojo jis. Matė per langą, kad rytais ją išsiveža Pašiaušės dvaro eigulys, o pavakaryj vėl parveža namo. Artinantis žiemai ir vis trumpėjant dienai, tie rytai ir pavakariai jau su brėkšma darėsi, ir tai sukėlė tėvui rūpestį. „Juk šeimyna pradės domėtis, kur panelė vis važinėja? “
  Kartą užtikęs vieną virtuvėje tolimą giminaitę iš motinos pusės, Onutę, šeimininkas nei tai juokais nei tai rimtai paklausė:
  – Ar nežinai, kur taip panelė kasdieną važinėja?
  – Kaip nežinosiu! Ji mus moko gimnazijos kurso. Kad pamatytumėte, šeimininke, kiek ten daug mokinių, ir kokie jie visi šaunūs, visi ūkininkų vaikai. Tik aš viena iš trobelninkų.
  – Ką? Ir tu mokaisi?
  – Taip! Elvyra priprašė ūkininkų, kad ir mane priimtų su savo vaikais.
  – Ir visi žino, tai yra mūsų namiškiai, kad mano duktė moko kaimo vaikus?
  – Kur ten namiškiai, – suniekino Onutė šeimininko naivumą. – Nerasi visame valsčiuje žmogaus, kad nežinotų Elvyros. Ypač jaunuomenė šneka apie ją. Visi nori užsirašyti pas ją mokytis, bet ūkininkai daugiau nepriima. Sako ir taip per didelė grupė.  Dar kiek pagalvojusi, šeimininkui paaiškino:
  – Be to mūsų mokslas nelegalus!
  – Nelegalus, slaptas, o visas valsčius žino! – ne juokais išsigando Venelauskas.
  – Visi žino, o kam nereikia žinoti – tas niekuomet ir nesužinos, – užtikrino Onutė. – O jai kas iš stražnikų bandytų pasekti mūsų mokytoją, bernai jį pritvatytų, ar į kokį duburį įmurdytų, – neabejoja dukters mokinė.
  – Velniai žino, kas čia darosi! Visi žino, visi tik plepa apie mokymą, dar sako veikiantys slaptai, o visiems pasakoja, svarsto sueigose – nieko nesuprantu!
  – Jau atsiprašau, šeimininke, kad aš jums pasakoju, negalvokite, kad visiems plepame. Maniau, kad jūsų duktė viską papasakojo, kitaip ir aš nebūčiau nieko sakiusi, – susinervino Onutė ir nusigręžė nuo šeimininko.
  – Atsiprašau, atsiprašau, Onute, ačiū, kad man papasakojai, o dabar dar ir dukters pasiklausiu. Juk ir man svarbu, kad apie jūsų mokslus kuo mažiau žinotų valdžia.
  – Nebijokite, šeimininke, mes ne tik rašto mokomės, bet ir konspiracijos, – jau taikiai paaiškino Onutė.
  Venelauskas iš tos „konspiracijos“ norėjo garsiai pasijuokti, bet bijojo vėl supykdyti dukters principingą mokinę, todėl tik šypsodamasis į ūsus paliko virtuvę. „Tai jaunuomenė! Niekaip nebegalime jų perprasti. O dar tokiems duok mokslą, tikrai nebesusitvarkys imperijos degraduoti valdininkai... “ Tėvui pikta, kad duktė, jo manymu, per daug idealizuoja kaimiečių švietimą; užsikrauna sau bereikalingą vargą. Tačiau, rimtai pasvarstęs, prieina išvados, kad jai tarp žmonių lengviau pernešti motinos netektį. Dar Venelauską maloniai nuteikė tai, kad visi namiškiai seniai žino apie dukters žygius ir tam nuoširdžiai pritaria. Boružio mergaitė įtikino, kad jo šeimyna ir kaimiečiai ne tik kad neįskus jo dukters, bet, reikalui esant, gins ją visi kaip vienas.
  Onutės tėvas Boružis yra kilęs iš ūkininkų šeimos, bet tapęs trobelninko vaiku, kuomet jo senelis padalino vaikams ūkį. Senelio šeima buvo gausi, todėl žemės vaikams vos po tris dešimtines išteko. Nori nenori, Vincukui teko mokytis amato. Pasimokęs porą metų pas račių, užsiimantį ir kalvyste, išmoko ne tik vežimams, rogėms ir įvairiems padargams padaryti medžio dalis, bet ir jas apkaustyti.
  Tokį reikalingą prie ūkės žmogų, ir dar tolimą žmonos giminaitį, Venelauskas nutarė nebepaleisti iš savo globos. Įkurdino jį buvusioje kampininko sodybėlėje, pastatydino kalvę ir paskyrė išsimokėtinai tris dešimtines žemės. Globotojas tuoj pat užvertė jį darbais keliems metams į priekį. O dabar bėdoje prisiprašo ir pašaliniai žmonės: vienam tekinis subyrėjo, kitam pavaža ar koks padargas sulūžo – kur pulsi, jei ne į kalvę prie kelio...
  Vincas dar gizeliu būdamas turėjo savo mergelę, darbščią audėją, mezgėją ir siūti pramokusią, todėl netrukus abu amatininkai susituokė, ir kibo gražinti savo sodybą.
  Kad žmogus neužsimirštų ir per daug neįsidžiūgautų, likimas retkarčiais kyšteli rykštės galelį. Vinco žmona tai patyrė po pirmo nelaimingo gimdymo. Gimė negyvas vaikas, kuris šeimos svajone pavertė košmaru ir baime, kad daugiau nebebus vaikų... Tačiau po kurio laiko likimas pasigailėjo bevaikės šeimos, ir Dievas davė jiems gražią, guvią ir sveiką dukrelę. Tėvai jai išrinko vardą – Ona, koks buvo ir Venelauskienės – krikšto močios vardas.

                                                                      VI

  Elvyrai daraktoriaujant, mokslas vyko gana sklandžiai ir drausmingai. Ji įsiminė pirmą dieną jai pasakytą repliką, kad jie, mokiniai, mokslus baigs kartu su mokytoja.
  – Juk tai kažkas iš jūsų netyčia teisybę pasakė: per keturis metus jūs baigsit pradinį mokslą, o aš privalau išmokti keturių metų gimnazijos programą, kad galėčiau eksternu laikyti egzaminus aukštąją mokyklą, – nužvelgus savo mokinius, patikslino:
  – Taip kad man ir jums nebus kada tinginiauti ir nepriimtinas išdaigas krėsti.
  – O mums, ar bus egzaminai? – susirūpino vyrai.
  – Žinoma bus, kitaip mokiniai nerimtai mokosi!
  – O jeigu neišlaikysime, kas tuomet mus mokys.
  – O-o-o… Tuomet jūs būsite suaugę vyrai, apsivesite ir žmonos jus pamokys, – nusišypsojo daraktorė. – Jos, manau, visos išlaikys egzaminus.
  Dar kažkas norėjo pratęsti diskusijas, bet Elvyra supratusi, kad pamokos metu nedera įsileisti į pašalines kalbas, gana griežtai pasakė:
  – Pamokų metu kalbėsime tik apie mokslą. Pašalinius reikalus galėsime aptarti vasarą, per atostogas, susėdę ant pievelės. Išmokti jums reikės daug, o laiko – ne marios. Klausimus, surištus su pamokomis, užduodate pakėlę rankas ir gavę leidimą kalbėti, – pažvelgusi į pritykusius mokinius, pati išsigando savo griežtumo ir ramiau paaiškino:
  – Taip daro gimnazijoje ir visose kitose rimtose mokyklose.
  Nors mokyti numatyta tik žiemomis, bet panelė Elvyra savo mokinius dažnai surenka ir vasaros metu, pabendrauti gamtoje, pakalbėti apie augalus, paukščius, žvėrelius. Retkarčiais nusiveda juos į tėvo ūkį ir aprodo veislinius gyvulius, paprašo tėvo papasakoti apie jų priežiūrą, jų ligas ir pašarus. Tėvas mėgsta su dukters mokiniais pakalbėti ir apie žemdirbystę, padargus, mechanizacijos naujoves. Jis pats baigęs agronomijos mokslą, ypač mėgsta pabrėžti, kad ūkininkaujant, remiantis pažangiais metodais, galima turėti pelno, o blogai ūkininkaujant ant tos pačios žemės – galima išeiti ubagais. Mokiniai su didžiausiu dėmesiu klausosi ir kiekvieną jo žodį dedasi į galvą, nes mato gero ūkininkavimo pavyzdį.
  Sodaičių Kazys, būdamas, ko gero, pačiu vyriausiu mokiniu, susižavėjęs ponu Venelausku, svajoja: „Ak, kad taip man nors mažą dalelę įdiegti to, ką čia matome!.. “
  Po to nuotykio, kuomet merginos išjuokė nemokantį šokti vyruką, Kazys ir pagalvoti bijojo apie šokius. Kuomet panelė Elvyra, kaip pažadėjusi buvo, pranešė, kad tokią ir tokią dieną suruoš šokių pamoką, tą dieną Kazys nė į tą pusę nepasirodė.
  Paklaustas bendramokslių, kodėl neatėjęs, pamelavo: „Et, tėvas į malūną išvarė! “
  Onutė Boružaitė, nebūdama ūkininkaite, žinojo savo vietą tarp mokinių, kurių tarpe buvo ir gana pasiturinčių ūkininkų vaikų. Ji buvo santūri, tvarkinga, ir su niekuo nepalaikė išskirtinės draugystės, vengdama būti atstumta ne sau lygių, ar pašiepta turtingesnių tėvų dykūnų. Ją visi mokiniai gerbė, kaip daraktorės giminaitę ir žavėjosi jos nepriklausoma laikysena bei sugebėjimu duoti atkirti išsišokėliui, nepažemindama jo orumo. Ji buvo graži ir patraukli mergina, todėl daug kas bandė su ja užmegzti artimesnę draugystę, bet ji, būdama išdidi, sureaguodavo į tai, kaip norą pasišaipyti iš jos. Tokie kavalieriai, kaip jie patys juokdavosi, „gaudavo per nosį! “
  Kitoms merginoms tas labai patiko ir jos, gėrėdamos ja, pataikaudavo:
  – Kaip, tu Onute, moki sutramdyti bernus! Pamokyk ir mus, – prašydavo.
  – Tuos bernus galėsite tramdyti ištekėjusios už jų, o dabar saugokite, kad baigę mokslus pas kitas neišlakstytų. – apsimetusi rimta, mokina naivuoles.
  Tik iš Sodaičių Kaziaus pusės Onutė nejautė jokio pavojaus. Tas išstypęs bernas jai atrodo tarsi išdykėlių nuskriaustas didelis vaikas, kuriam reikalinga globa.
  Iš eigulio sodybos iki didžiausios kaimo kryžkelės dažnai mokiniai eidavo visu būriu. Tik Dargužis draudė jiems dainuoti ar garsiai lasavoti, kad neatkreiptų kieno nereikalingo dėmesio.
  Nuo kryžkelės, kur subėga daugybė keliukų ir takų, kaip katino išgąsdinti žvirbliai visi dingsta kas sau. Ant kelio į Paraiščius palieka tik Kazys ir Onutė. Jie kartu eidavo iki posūkio, nuo kurio, ant kalnelio, buvo matyti Onutės tėvų ūkelis. Toliau gerą kelio galą, iki savo vienkiemio, Kazys vėju skrisdavo, džiūgaudamas, kad rytoj vėl pamatys Onutę.
  Kartą, žiemą, einant rogių pavažų nuslidintu keliu, Onutė atsigręžusi sako:
  – Koks tu nerangus su panelėmis. Aš galiu paslydusi užsimušti, o tu kuprini sau galvą nuleidęs ir manimi visai nesirūpini!..
  Kazys nudžiugęs šoka prie jos, nedrąsiai ima ją už parankės ir atsargiai, lyg stiklinę lėlę, veda kanopų supluktu vidukėliu, pats slidinėdamas giliose provėžose. Priėjus kelio posūkį, nori toliau lydėti, bet Onutė ištrūkusi iš parankės, strykteli ir kaip stirna nurūksta vėpūtiniais į savo namus. Kazys stovi, kaip užkerėtas ir žiūri įkandin, pakol ji atsigręžia ir pamojavusi ranka, šūkteli:
  – Eik, eik! Aš tiktai pajuokavau...
  Bet Kazys vis dar stypso ir žiūri, kaip ji dingsta lomelėje, paskui iškyla ant kalnelio jau prie namų. Mato, kaip ją pasitikdamas aplink strakalioja šuniukas, su kuriuo ir pasislepia už trobos kampo.
  Kaziui būti šalia Onutės – alpsta širdis iš laimės; jis neštų ją ant rankų iki namų, iki trobelės šalia kurios vasarą diemedžiai žaliuoja, jurginai žydi... Visą amžių nešiotų ją, kaip mielą, lengvą plunksnelę... Bet, kodėl jis nepasako jai, kad taip labai patinkanti? Vis tas perdėtas drovumas ir baimė būti nesuprastam. Kazys matė, kaip ji užsigaudavo, kai jai bandydavo pirštis šaunesni už jį, gal ir turtingesni bendramoksliai; paskui su jais Onutė net kalbėtis vengdavo.
  „Baigsiu mokslus, perimsiu ūkį, tuomet ir pasipiršiu Onutei. Gal neatsakys ūkio paveldėtojui? “ – šimtais sykių permąstė savo ketinimus būsimas ūkininkas.
  Paskutiniųjų mokslo metų pavasarį, staigiai nuleidus sniegą, smarkiai patvino upeliai, užliejo žemesnes pievas, net dirvas įlomiuose apsėmė. Kai verždamasis ir gurgėdamas vanduo pradėjo vartyti žemus lieptus, žmonės susirūpino, kaip susisieks vieni su kitais, ištikus kokiai nelaimei. Takais Sausdravį pasiekti sudėtinga, nes kelyje daug dar vasarą vaikų nuvartytų lieptų, nuardytų ranktūrių.
  Dar, ar bernų išmislas, ar iš tikrųjų taip buvo: pasklido kalbos, kad viena moteris nugarmėjo į kunkuliuojantį vandenį kartu su lieptu, ir nuplaukė, rąstą apsikabinusi. Gerai, kad ją pagavo ir ištraukė vyrai netoli kranto kirtę žabus. Po tokių gandų moterys bijojo vienos ir iš kiemo žengti.
  Onutė pati paprašė Kaziaus, pakol baigsis šėlęs potvynis, padėti jai lieptu pereiti upelį. Kai nuvartyti ranktūriai ir iš nakties apledėjęs lieptas, niekas nesugebėtų jo pereiti be kieno nors pagalbos.
  Kazys tam reikalui turi krūmuose pasidėjęs dvi liaunas kartis. Rytais, atėjęs anksčiau, laukia prie upelio Onutės. Paskui, jomis pasiramsčiuodami, lengvai pereina upelį, o kartis jau kitoje pusėje paslepia krūmuose.
  Paskutiniai mokslo metai, paskutinis pavasaris, ir Onutės su Kaziu kelionės baigėsi klegančiame bendramokslių būryje. Visi vienas kitam nori kažką svarbaus pasakyti ir visi galvoja, kad jo nuomonė pati svarbiausia, pati įdomiausia, reikšmingiausia. Tik, deja, kai visi kalba, klausytis nebėra kam. Panelė daraktorė, atsisveikindama su mokiniais, kalbėjo:
  – Per tuos keturis metus aš jus privedžiau tik prie slenksčio ir truputį pravėriau plyšelį į žinių pasaulį, o toliau jūs patys kursite šviesesnį gyvenimą. Tikiu, kad niekas iš jūsų nežengsite į tamsą, kur smuklių tvaikas užmuša žmonių polėkius, paralyžiuoja valią ir pražudo tautos egzistavimą. – Stabteli. Pagalvoja ir su užsidegimu kalba toliau:
  – Kam, jei ne jums, savo gimtąja kalba žadinti kaimiečių sąmonę, kad jie prisimintų, jog praeityje mūsų Tėvynė buvo laisva ir galinga, kad svetimų uždėta vergija negali būti amžina!...
  Mato Elvyra, kad daug merginų jau apsiašarojusios, o vyrai rūstūs ir vieningi ryžtu kažką gero nuveikti. Ji širdyje laiminga, kad tamsiame baudžiaviniame kaime įžiebė nors mažytę šviesos liepsnelę.
  Pačiame pavasario gražume, pačiame alyvų žydėjime ir įvairiabalsių paukščių čiulbėjime, daraktorė Elvyra palydi savo mokinius iki didžiosios kryžkelės, atsisveikindama visus išbučiuoja. Palinki nepaklysti gyvenimo keliuose. Vyrai, dar bučiuodami jai į ranką, prižada niekada nepamiršti jos pamokų. Merginos, susigraudinusios, dar ir dar kartą puola prie mokytojos dėkodamos už mokslą ir patarimus.



                                                          VII

  Baigęs mokslus, Kazys su tėvu rimtai kibo į statybas. Su samdytais meistrais jau perstatė pusę gyvenamojo namo, padarė pamatus ir surentė sienas naujiems tvartams. Vienoje diendaržio pusėje išdygo didžiulis karvidžių pastatas su daržine prie galo pašarams, o priešais, kitoje diendaržio pusėje, taip pat ilgas su ręstinėmis sienomis pastatas, kur sutilps arklidės, veršidės ir avidės. Prie to pastato rytinio galo taip pat bus didelė daržinė, kurios vienoje šalinėje sukraus dobilus ir pelkių viksvas arklių pašarui; priešais, pusę šalinės užims smulkus šienas avims, o kitą pusę - kraikui šiaudai. Ant tvartų visos palėpės bus prigrūstos šiaudų tvartų apšiltinimui.
  Koks džiaugsmas Kaziui dirbti, turint viltį, kada nors į namus parsivesti Onutę ir jai pasigirti, jog viską padarė savo rankomis, dėl būsimos judviejų šeimos.
  Jau kelinti metai, kas sekmadienį, skuba į Sausdravį vien dėl to, kad nors iš tolo pamatyti savo merginą. Ne kartą, eidamas iš namų, pasiryžta: „Šiandien tikrai ją užkalbinsiu, o gal ir į arbatinę pasikviesiu! “. Bet kiekvieną kartą tai šis, tai tas sutrukdo. Vienos niekaip negali užtikti – vis draugių būryje – nėra kaip prieiti!... Stengiasi nors jos žvilgsnį pagauti, kad galėtų iš tolo pasisveikinti. „Gal ji pati prieitų“ – mąsto dažnai, nusivylęs dėl savo neryžtingumo. Visas Kaziaus nusiraminimas, kad nė karto Onutės nematė vaikštant su kokiu vyru ar bent draugėmis vyrų kompanijoje. Jeigu Onutė tebėra tokia išdidi, kaip tuomet, tai jam nėra ko baimintis, kad ją kas nors nuviliotų, – ramina save Kazys. Be to, juk ūkininkaičiai nelabai ir domisi trobelninkų dukromis, o samdiniai ir zimagorai – jam ne konkurentai. Kazys nusiraminęs, bet nepatenkintas savimi, kaip musę kandęs, daug sykių dūlina namo, pasiryžęs sekantį kartą žūt būt prieiti ir pašnekinti ar net į namus nueiti... Į namus? O ką jis pasakytų jos tėvams? Juk viskas dar jo tėvo rankose ir jis joks dar paveldėtojas! Tik apsijuoktų . Tuomet jau tikrai jį suniekintų Onutė, ir jis prarastų galimybę kada nors pasipiršti jai. Be to, juk ir su savo tėvais reikia pasitarti. Kazys žino, tikriau numano, kad tėvas tokį jo žingsnį tik išjuoks ir niekad nesutiks. Motina, žinoma, jam pritars, nes ir pati buvo tik tarnaitė, ištekėdama už jo tėvo-našlio. Reikia laukti, pakol tėvas perduos jam ūkį, o tuomet, pasinaudojus dingstimi, kad skubiai reikia šeimininkės, priims į marčias ir trobelninko dukterį. O kaip su seserų pasogomis? Po truputį ir jų dalis išmokės. Jei reikės, parduos gyvulių, atiduos likusią medieną. Jei trūks – paskolą iš banko paims ir atsiskaitys. Jeigu tėvas tiek turto sukaupė, pasiėmęs bekraitę žmoną, negi jis bus blogesnis ūkininkas už tėvą?
  Vasaros vidudienio kaitroje, pažeisdamas pokaičio tylą, kažkas tašo medį ar virpstą kala į žemę: kaukšt, kaukšt, pailsi, ir vėl kaukši. Lyg jam daugiau už visus reiktų!... Kazys, parkritęs ant žalio alksnių pakloto, paruošto šiųmetiniam šienui krauti, žino: tai tėvas sukala kiaulininko kampams kuolus. Dėl tų kiaulių tvarto ilgai ėjo ginčai, kur juos nukišti, kad vėjas į trobą neatpūstų smarvės. Ginčą nulėmė motinos nurodymas, kad kiaulininkai turi būti arčiau užduralio, kur kamine verda kiaulėms jovalą, o prastoje priemenėje ruošia joms ėdalą. Dėl smarvės pasakė:
  – Nesmirdės ir nekvepės!...
  Prie tų nešvarių tvartų priskiriamas ir vištininkas. Bet dėl jo ir pats šeimininkas susiorientavo: jis turi būti taip arti, kad naktį troboje girdėtum gaidį giedant.
  Kitą  dieną, abiem dirbant prie statybų, tėvas Kaziui pasakė:
  – Negerai, kad mudu abu tupinėjame apie namus, o laukuose vieni samdiniai. Nuo rytdienos vėl grįši prie lauko darbų. Pas save pasiimsiu Ancių. Tas pusvaikis baisus tinginys ir dar riejasi su Silvestru. Iki pietų abu su Silvestru pjausitau podirvių pievas, po pokaičio iki pavakarės padėsitau moterims griebti ir džiovinti šieną, o po pavakarės vešitau į daržines. Kad būtų greičiau, vežimus išversitau tarpusieniuose, o į galą sukimšime mes su Anciumi.
  Kazį tėvo parėdimas labai nudžiugino. Nusibodo jam darbuotis tėvo priežiūroje. Sunku seniui beįtikti: vis ne taip prikalei, kreivai nutašei, ne vietoje įrankius numetei... Vis randa prie ko prikibti.
  Nepavydi Kazys ir Anciui. Kai jam teks dirbti su tėvu – išgaruos visi mandrumai.
  Kaziui su Silvestru dirbti - vienas malonumas. Jis pas Sodaičius tarnauja už berną jau ketvirtus metus. Yra rimtas suaugęs vyras, galima sakyti, senbernis, ir niekur nesiruošia iš čia išeiti.  Silvestras, kaip vyresnis amžiumi, ir labiau patyręs, daug ko pamoko Kazį. Pataria jam ne tik darbo reikaluose, bet ir gyvenimo painiavoje.
  Kartą Kazys su Silvestru kasdami pūdymą, susėdo ant ežios užkąsti pavakarių ir įsikalbėjo apie mergas.
  – Ar tu, Silvestrai, turi paną, kad lauktum šventadienio pasimatyti su ja? – paklausė Kazys ne dėl to, kad jam rūpėtų berno mergos, bet kad užvesti kalbą.
  – Turiu, žinoma, turiu. Bet aš, dažniausiai, subatvakaryje pas jas nueinu.
  – Tai tu ne vieną turi? – nustebo Kazys.
  – Ką ten vieną, - niekinamai mostelėjo ranka Silvestrasas, – kol neženotas, visos mano.
  – Kaip taip – visos? – nesupranta Kazys.
  –Na, ne visai taip, – pasitaisė. – Tos, kurios man patinka, ir kurios manęs nebrokija.
  – O aš tik vieną turiu, – prisipažino Kazys. – Dar nuo mokslo laikų.
  – Kaip? Juk mokeis seniai ir su ta pačia tebedraugauji?. – negali patikėti bernas.
  – Taip ilgai draugaujant su ta pačia merga, ir meilė gali perrūgti, – nusišaipė Silvestras.
  – Aš su ja beveik nesusitinku, – nusiminė Kazys. – Sausdravyje matau ją vis su draugėmis – nėra kaip prieiti. Piršlių siųsti taip pat negaliu – dar nepaveldėjau ūkio.
  - Tai ką, be ūkio tu negali mergos pamyluoti? – piktinasi Silvestras. – Dabar iš tolo pasižiūri, kaip į švenčiausiąją panelę ir esi kontinas? Ne, tau reikėjo į vienuolyną eiti, o ne ūkį iš tėvo imti, – visai suniekino gaspadoriaus sūnelį.
  Dar kiek patylėjęs, Silvestras visai nurimo ir jau taikiai Kazį pamokė:
  – Jei taip myli, tai ženykis ir kurk šeimą. Pakol tėvas dar tvarkys ūkį, paburkuosi su žmona ir vaikais pasidžiaugsi. O kuomet perimsi ūkį, nebus kada! – gana nuoširdžiai patarė Silvestras.
  – Kad aš nesu dar su ja apie ženytbą kalbėjęs.
  – Tai pašnekėk – ko lauki, kam sendini mergelę? Tu dar ir senas galėsi pasigriebti jauniklę, o pasendinęs moterį gali iš jos ir vaikų nebesulaukti...
  –Aš taip ir padaryčiau, kaip tu sakai, bet tėvas nesutiks, – nusiminė Kazys
  – Ta a a i p – numykė Silvestras. – Tuomet teks laukti, kol tėvas pats atsisakys ūkininkauti. O pats sau pagalvojo: „Ėi, matyt, vyruti, ne ten ienas esi pasukęs, jei savo išrinktąją slepi nuo tėvų. “ Tačiau garsiai Kaziui pasakė:
  – Draugaujant, moterims reikia artimos šilumos, o ne to, kad ja, kaip porcelianine lėle, iš tolo džiaugtumeisi!..
  – Tai ką man daryti?
  – Pirmiausia, išsiaiškink, ar ji tebėra tavo. O kaip tą padaryti, – svarsto garsiai Silvestras. – Į namus negali atsivesti, o kitur tave gali pakviesti, o jos – ne. Jeigu kviečia vyrą į privatų vakarėlį, ten jam ir pora numatyta. Tu ją pašokdink gegužinėje, Sausdrave. Per Žolinę bus gegužinė, ten ir susitik.
  – Kad aš šokti nesu bandęs.
  – Tai tau! O ką veikei mokykloje? Ar per keturis metus ir šokti niekas nepamokė?
  –Mokė, tik aš buvau jau per senas šokiams, todėl niekam nesisakiau, kad nemoku.
  – Aš manau, kad norint su mergina pasišnekėti, nebūtina mokėti šokti. Priėjai, pakvietei, o ten ji pati tave pastumdys. Jos visos moka. Išmoksta viena nuo kitos ganyklose, eidamos karvių melžti.
  – O iš kur tu taip viską žinai? – susidomėjo Kazys.
  – Samdiniai visada daugiau žino, jie tarnauja ne pas vieną kurį, o pas daugelį šeimininkų. Ponai šneka, o tarnai į galvą dedasi, – mirktelėjo bernas Kaziui.
  – O paskui po svietą paskalas nešioja, – neiškentė neatsigriebęs ir Kazys.
  – Doras žmogus nė ubago neapkalba, o samdinys, greičiau gins savo šeimininką, o ne viešai išjuoks jį. Jam gėda būtų tarnauti prie visų išpeikto gaspadoriaus, – pasipiktino Silvestras.
  – O pats, ar būsi toje gegužinėje? – pasiteiravo Kazys
  Jam labai ne prie širdies, kad kas iš namiškių jį stebėtų tokiu atsakingu momentu.
  – Aš? Aš tai ne! Mokėk auksiną už įėjimą į aptvarą, o ten paskui stumdykis, kaip ankštoje veršidėje. Suplukę trina vieni kitiems šonus, ryja dulkes ir uosto svetimus bezdalus. Nė už ką manęs neįvarysi ten! – net nusipurto Silvestras. – Tau kitos išeities nėra – turi eiti.
  – Aš su savąja, eidami namo, geriau gojelyje kur pasėdėsime, pasimyluosime, pasiguosime vienas kitam ir gyventi bus lengviau.
  – Gerai tau, Silvestrai, kad turi kam pasiguost,. – su pavydu atsidūsta Kazys.
  . – Turėsi ir tu, Kazeli, turėsi! Toks vyras ir dar į tokį ūkį, gali rinktis po kelias ant kiekvieno piršto...


                                                                  VIII

  Iki Žolinės likus nepilnai savaitei, Kazys vaikščioja tarsi lunatikas. Eina į laukus ar arklių parvesti, vis dėlioja kojas šokio taktu. Ganykloje, kur nulindęs į šabakštyną, garsiai repetuoja būsimą pokalbį su Onute.
  Tik Kaziui nelabai kas išeina: nuo jo stypčiojimo ir strapaliojimo arkliai baidosi, o kartą net plūgą iš vagos išmetė. Ne ką geriau ir „pokalbiai“ sekasi: kai tik pradeda pats su savimi kalbėtis, nuščiūva krūmuose paukščiukai ir nustebę žvalgosi: ko čia dabar tas žmogus kvailioja...
  „Bet ko aš čia dabar bepročiuoju? – pyksta Kazys pats ant savęs. – Juk be muzikos šokt neišmoksi! “
  „O kaip mergos ganykloje? “ – atsimena Silvestro žodžius.
Jos žino šokių muziką atmintinai: paniūniuoja sau po nosimi ir šoka, prisiminė Kazys matęs piemenes net paprudyje besistaipančias. Jos viską anksčiau už bernus išmoksta: ir šokti, ir rašto, kad galėtų dainas ir giesmes viena nuo kitos nusirašinėti, ir gyvenimo patirties įgyja greičiau, negu koks pusbernis. Todėl ir šokti jos neina su savo bendraamžiais, o vis dairosi suaugusių vyrų. Nors pati būtų tik iki diržo sagties vyrui, o nori šokti su aukštu.
  Kazys prisimena, kaip panelė daraktorė pasakė, kuomet merginos suniekino nemokantį šokti berną: „Žmogus užgimęs nei kalbėti, nei vaikščioti nemokėjo, o augdamas visko išmoko. Jeigu žmogus Dievo duotą protą geram panaudoja – jis sukuria stebuklus, jei blogam – jis gali sugriauti ir tą, ką Dievas dėl visų sutvėrė! “
  O kur Kaziui tobulėti? Dirbdamas su tėvu ir žodeliu nepersimeta apie pašalinius reikalus, o tik ir girdi: „atnešk, paduok, nukreivinai, ne ten padėjai... “ Su pusberniu Anciumi iš viso neįmanoma pasišnekėti žmoniškai. Jis tuoj pradeda girtis tiek ir tiek turįs panų, ir visos dėl jo iš proto einančios. Su Silvestru juk irgi nekalbėsi šimtą sykių vis apie tą patį. Jis jau senbernio amžiaus, turi pagalvoti apie tolimesnį savo gyvenimą. Juk nebernaus visą amžių, turi susikurti savo šeimą ir susirasti, kur gyventi. Ar tik nebus jam pats didžiausias rūpestis, kalbant jo paties žodžiais, kad nevalia sendinti moters iki tokio amžiaus, kuomet apsivedęs gali vaikų nebesusilaukti.
  Jeigu Kazys būtų buvęs bent kiek veiklesnio būdo, mokydamasis pas daraktorę, turėjo progą užvesti plačias pažintis su aplinkinių ūkininkų vaikais, kurie bemaž visi buvo paskirti ūkininkavimui. Porą metų jis prasmurksojo, net nepasidomėjęs šalia sėdinčių ūkininkaičių apie jų reikalus, o per paskutinius porą mokslo metų jo mintis ir svajones pasiglemžė Onutė Boružaitė.
  Šiaip Sodaičių Kaziui kaip ir nieko netrūktų: aprengtas, pamaitintas, darbas jam – vieni juokai. Silvestras išmokė ūkio darbų o tėvas ir samdyti meistrai pralavino prie meistrystės. Tėvas sūnui pasiūdino chromo odos aulinius batus. Turi įsigijęs tuplius su žiemą uždedamais getrais. Iš motinos austo ploniausio milo pasisiūdino išeiginį kostiumą, įsitaisė pirktinės medžiagos liemenę. Turi plonos lininės drobės išeiginius marškinius su perkeline antkrūtine ir prisegamu kietu kalnieriumi. Po kaklu pasiriša raudoną šilkinę skarelę, kuri tuomet dar reiškė ne kraujo praliejimą, o karštą meilę.
  Žolinės rytą Kazys, rengdamasis į bažnyčią, ilgai turškėsi geldoje prie šulinio: pasimirkęs šiurkštų rankšluostį, trynėsi nugarą, šonus, brūžino pažastis, kad neliktų prakaito kvapo. Baigęs praustis, nusimazgojo kojas ir spruko į kamarą rengtis. Buvo žadėjęs eiti su palaidomis kelnėmis ir autis dar mažai dėvėtus tuplius, bet pagalvojęs, kuomet, jei ne tokia proga, jis beparodysiąs savo naujuosius aulinius, persigalvojo ir apsiavė su jais, dar kvepiančiais nedėvėta oda. Apsirengęs užsivožė kepurę su juodu blizgančiu priekakčiu taip, kad dešinėje pusėje iš po kepurės kadaruotų juodų banguotų plaukų čiubas. Tai Sodaičių giminės vyrų pasipuikavimo maniera.
  Bet kaip dabar išeiti į kiemą, kuomet ten, lyg tyčia, susirinkę visi namiškiai? Ir laiko nebėra staipytis už durų, todėl Kazys sukaupęs drąsos, movė į žvilgsnių nutviekstą kiemą, metėsi pro vartelius į diendaržį, o iš ten į atitvertą bandotakį. Sprukdamas iš kiemo dar išgirdo už nugaros nustebusį: „Ooo-cho-cho!... “ ir nei iš šio nei iš to pusmergės Ancikės prunkštelėjimą ir juoką.
  – Nesijuok, nesijuok, mergele, ne dėl tavęs Kazys taip išsičiustijo, – sugėdino mergaitę Silvestras. – Gal šiandien jis parsives jauną šeimininkę, kuri tau nė krust neduos šaipytis iš jaunojo gaspadoriaus!
  – Jaunajai šeimininkei dar teks palaukti, pakol kitame trobos gale baigsime pakajus jai įrengti, – sukluso senasis Sodaičis.
  O ištikrųjų tėvas savyje apsidžiaugė: gal sūnus atėjo į protą, ir tikrai turi nusižiūrėjęs kokią mergelę.
  Tėvai seniai susirūpinę, kad suaugęs sūnus visai nebendrauja su jaunimu, nesidomi kaimynų dukterimis, ir iš viso kažkoks abejingas viskam. Ne kaip kitaip, Silvestras viską žino, bet negi klausinėsi samdinio apie savo sūnų. Anksčiau Kazys motinai pasipasakodavo, net patarimų pasiklausdavo, bet dabar, prakalbintas apie jo širdies reikalus, tik pasimuisto užsigalvojęs, ir nieko neatsako
  Kaip ten bebūtų buvę, o Kazys jau žingsniuoja bandotakiu, pribarstytu purve įmintų kanopų pėdų ir aitriai pradvokusiu gyvulių šlapimu. Jam norisi greičiau ištrūkti į rytmečio vėsos atgaivintus laukus ir duoti valią mintims apie būsimą susitikimą. Paspardydamas avių spiras, jis greit prieina bandotakio atsišakojimą į ganyklą ir į Sausdravio kelią. Į ganyklą puikuojasi nauji vartai nuolat darinėjami, o ant retai važinėjamo kelio suklypę vartai ir dar užkarkliuoti žilvyčių grįžtėmis, todėl Kazys priėjęs juos, tik drykt per viršų, kažkas tik tįst už kelnių kišenės... Atsistojęs ant žemės kitoje pusėje vartų žiūri: kelnių klešnė prie kišenės išsižiojusi tarsi iš lizdo išmestas varniukas.
  – Ojetau, žabalty, kelnes suplėšiau! – suriko persigandęs. – Ką dabar daryti?
Geriau apsižiūrėjęs, šiek tiek nusiramino: „Susegsiu varnalėšos kibiu, “- pagalvojo ir nuėjo tolyn, dairydamasis pakelėje varnalėšų.
  Motina būtų pasakiusi: „Negerai, sūneli, kai kelio pradžioje kas nutinka! “
Bet tėvas numotų ranka ir suniekintų: „Tokie niekai tikriems vyrams negali pakenkti! “
  Kazys tokios pat nuomonės, kaip ir tėvas, todėl jau visai nusiraminęs, patraukė tolyn.
  Praėjęs apluoką, pro Mingailos sodybą nuo kelio vingio pasuko į Sausdravio taką, sumintą ne vienos kartos dar nuo senų senovės laikų, ir labai pamėgtą vietinių gyventojų. Tas takas vingiuoja per žalias giraites, ramybe dvelkiančias pievas, pro tylias apsnūdusias sodybas, iki pat Sausdravio upelio daubos. Upę perėjęs lieptu, įrengtu iš dviejų aptašytų rastų, toliau pro kapines pasiekė ramų Sausdravio miestelį.
  Minėtu taku eidami žmonės ne tik kad nepavargsta, bet atsigauna fiziškai ir dvasiškai, įgyja naujų jėgų ir ryžto kovoti su gyvenimo negerovėmis.
  Kazys, eidamas pro kaimų sodybas, karstydamasis per tvorų lipynes, jautėsi tarsi povas ant vištininko tvoros; tačiau artinantis prie miestelio, kur jo laukia nežinia, tas pasitikėjimas savimi pradėjo nykti.
  Sausdrave, pamatęs daug jaunų vyrų apsirengusių pirktinės medžiagos kostiumais, su įvairiaspalvėmis liemenėmis, prie kurių kilpų kabo laikrodžių grandinėlės, suabejojo savo pranašumu; beveik visi apsiavę vasariniais bateliais, ant kurių dailiai krinta išlygintų kelnių kantai, o Kazys, lyg čigonas į jomarką, atėjo su auliniais batais...
  Jeigu kurio berno išeiginės kelnės susigarankštavusios ir tupliai dulkini, į tokį kavalierių panos ir skersa akim nežiūri, nes supranta, kad gyvenime iš tokio vyro nieko gero nebus.
  Vyrai daugiausia stoviniuoja savų pažįstamų ar draugų būreliais; vieni įsikandę papirosus, kiti rūko mažas porcelianines pypkutes, labai madingas tuo metu; dar kitas pusbernis įsikandęs papirosą palaiko dantyse ir, niekam nematant, šmukšt atgal į kišenę, kad kitoje kompanijoje vėl galėtų pavaidinti rūkantį papirosus...
  Merginos vaikšto savų būreliuose; pro vyrus praeina išdidžiai, visai nekreipdamos dėmesio į joms svaidomus sąmojus; tik toliau paėjusios, sukišusios galvas, aptarinėja matytus būryje vyrus.
  Kazys, įsitaisęs pakilesnėje vietoje, atidžiai stebi merginų grupeles, akyliai nužiūri ir po dvi vaikštinėjančias, ar spėriai kur nors skubančią vieną merginą – vis tikisi pamatyti savo Onutę.
  Jeigu jos šiandien nebus Sausdrave, Kazys pergyvena: be reikalo bus save įsistatęs prieš namiškius. Ypač nesmagu prieš Silvestrą, kuris viską žino.
  Kažkaip merginoms keistai atrodo, kad toks šaunus iš pažiūros vyras, stovi vienišas ir vis dairosi aplink, tarsi vaikas, pasimetęs nuo motinos.
  – Einam pašnekinsim, – siūlo viena mergina iš būrio. – Nusivesim į gegužinę gal bilietus nupirks. Iš visko matyti, kad ne iš biednųjų vaikis.
  – Palaukit, palaukit, mergelės, Juk tai Sodaičikas – ūkio paveldėtojas, - sustabdo merginų entuziazmą viena iš būrio. – Toks mergom saldainių neperka, o tik prie darbo jas spaudžia.
  Be reikalo Kazys pergyveno ir dėl savo apavo. Prieš sumą prisirinko žmonių ir su auliniais batais, ir su padėvėtais tupliais, su nudrengtais čerevykais, medpadžiais, klumpėmis ir net naginėmis.
  Tie laikroduoti franteliai išnyko margoje minioje, kaip kandys skersvėjo išvėtrytos.
  Kaziui nors „povo“ nuotaika ir ne visai sugrįžo, bet nustojo savimi bodėtis. Juk tie išsipuošę berneliai – samdiniai, amatininkai ar paprasti zimagorai, kasantys griovius dvarų laukuose.
  Juk nežinodamas neatskirsi tvarkingo berno samdinio nuo ūkininkaičio. Jo auliniai, laikomi po čiužiniu, visada blizga; kostiumas įsitasytas dažniausiai visam gyvenimui, prižiūrimas, kad šapelis nepriliptų, dulkelė ant jo nenusėstų. Būna, kad tuo kostiumu visą jaunystę atvaikšto, vestuves atšoka ir į karstą atsigula.
  Kažkada tėvas pakišo Kaziui mintį, kad pagal drabužį ne visada sužinosi žmogaus padėtį visuomenėje, bet pagal apsirengimą visada atspėsi žmogaus tvarkingumą. Šituo patarė vadovautis, kuomet prisieis samdyti šeimyną.
  Nedidelė Sausdravio medinė bažnytėlė eilinį sekmadienį beveik pustuštė, bet per šventes ar atlaidus – ir ant šventoriaus spūstis.
  Per Žolinę į Sausdravį sueina ir suvažiuoja daug žmonių palydėti Švenčiausios Panelės Marijos į Dangų; suneša pašventinti kalnus žolynų, gražiausių darželio ir lauko gėlių. Ūkininkai veža prablokštų rugių pašventinti, žiemkenčių sėjai, šeimininkės ubagams dalina pirmųjų grūdų duoną, rūkytos avienos po šmotelį.
  Bažnyčioje ir ant šventoriaus tvyro vystančių žolynų ir tirpstančių vaško žvakių kvapas, nuteikiantis pamąstyti apie Dangaus galybę ir žmogaus laikinumą šioje žemėje.
  Kazimieras net nebandė brautis į bažnyčią, o užsiglaudė už senų kryžių, žyminčių buvusių Sausdravio klebonų kapus. Ir čia – kaip ant delno matyti didžiosios bažnyčios durys ir šventoriaus vartai. Niekas nepraspruks pro jo žvilgsnį. Pats žino, kad negerai, atėjus melstis, mergas „ganyti“, bet šiandien jo tokia intensija ir Dievas, tikriausiai, atleis jam; nes mintyse prižada visiems būti labai geras ir pasimelsti, dirbdamas laukuose.
  Kazys, užsigalvojęs vos nepražiopsojo kunigo, išeinančio su tarnais į šventorių, šventinti žolynų. Pakvipus smilkalams jam žaibu trenkė į galvą motinos perspėjimas, kad šventinant žolynus į tuščias rankas velnias uodegą įspraudžiąs.
  Buvo bepuoląs prie tujų, saugojančių mirusiųjų ramybę, kai čia pat pamatė beesantį diemedžio krūmelį. Greitai nusilaužė mažytę šakelę ir suspėjo atkišti rankoje, kuomet kunigas užsimojo krapyla, o paskui dar parūkė smilkalais.
  Už diemedžio šakelę mirusiems kunigams padėkojo, sukalbėdamas amžiną atilsį; o dabar nebežino: ar galima pašventintą dėti į kišenę, ar negalima.
  Blogai, kad šalia nėra motinos – ji pasakytų. Betgi, kiek gali jam motina pasakoti, kai pačiam jau seniai laikas būti tėvu – susigėdo Kazys ir šakelę įsidėjo į vidinę švarko kišenę, ten kur arčiausiai širdis.
  Po žolynų pašventinimo daug kas iš tvankios spūsties bažnyčioje, melstis pradėjo išeidinėti į šventorių; išėjo ir merginų būrys, kuriame Kazys pamatė ir Onutę.
  Visos susimetė lauke prie didžiųjų bažnyčios durų, atidarytų iki galo, kad butų girdėti viduje vykstančios apeigos. Kaziui suspurdėjo širdis: taip gražiai pasirėdžiusios Onutės jis dar nebuvo matęs. Ir pati ji atrodė tarsi paūgėjusi, sumoteriškėjusi, pagražėjusi...
  Merginos gražiai meldžiasi: pamaldžiai suglaudusios delnus linkčioja į bažnyčios tarpdurį, stojasi, klaupiasi, į krūtines mušasi – viską žino, kaip ir ką reikia daryti. O Kazys tik spokso į jas visai pamiršęs, kad ir jis taip pat privalo daryti, kaip ir jos.
  Po kurio laiko mato, kad jos jau kitos viena kitai linkčioja galvomis, pasisukiodamos linksi ir kitiems maldininkams; joms taip pat atsakinėja kinkuodami galvomis aplinkiniai.
  Tikras cirkas, pagalvojo Kazys ir norėjo pasipiktinti, kad žmonės taip nerimtai elgiasi, kai dvi, netoli stovėjusios merginos, ir jam linktelėjo ir dar abi nusišypsojo.
  „Gal kokios pažįstamos? “ – pagalvojo Kazys, ir atsigręžęs norėjo dar geriau į jas pasižiūrėti, bet jų jau nebuvo. Nebebuvo merginų nė prie bažnyčios durų. Ten lyg potvynis, išgriuvus užtvankai, iš bažnyčios verčiasi žmonių minia, maišosi su lauke esančiais ir visi plūsta prie šventoriaus vartų, tarsi veržtųsi iš belaisvės namų.
  Iš daraktorės Elvyros pasakojimo Kazys atsimena, kad žydai nors ir gerai gyvendami, troško laisvės, ir Mozė juos išvedė į dykumas, kur visi išmirė. Pats Mozė, manoma, taip pat neįžengė į Pažadėtąją Žemę.
  Užsigalvojęs Kazys pamatė, jog vienas likęs po senais kryžiais ir suprato, kad ir jam kažkur reikia eiti...


                                                          IX

  Iš Šventoriaus Kazys išėjo beveik paskutinis ir patraukė ten, kur visi ėjo. Greit pamatė, kad žmonės skirstosi kas sau. Vieni prie vežimų sustojo, kiti prie prekystalių išsisklaidė, treti, ieškodami pažįstamų, pasuko prie arbatinės ar nukulniavo į karčiamos pusę. O kur Kaziui dingti? Arbatinėje, ar tuo labiau karčiamoje, jis nėra buvęs ir ten jo netraukė. Buvo žadėjęs nusipirkti ledų, bet pasigėdino: kaip jis suaugęs bernas laižys juos, kaip koks piemuo ar pusbernis.
  – Ei, Kazy, eikš pas mus! – pašaukė kažkas nuo vežimo. Apsidairęs mato: jam moja buvęs bendramokslis Bronys Bernotas iš Žvirgdaičių.. Su juo sėdi du vyrukai su gimnazistų uniformomis. Su Broniumi Kazys mielai pasišnekėtų, bet ką jis pasakys gimnazistams? O Bronys, tarsi atspėjęs Kaziaus mintis, paragino:
  – Ateik, ateik, čia visi savi esame. Nesivaržyk. Mano brolis su draugu atvykę į svečius.
Kazys priėjęs mandagiai pasisveikino su visais, paduodamas ranką. Gimnazistams pasisakė vardą ir pavardę, ir toliau, nežinodamas, ką sakyti, pažvelgė į Bernotų Bronių, vos sulaikantį juoką iš Kaziaus oficialumo.
  – Kaip gerai, kad tave sutikom, – apsidžiaugė Bronys – mes atvažiavome vieni vyrai. Moterys namuose ruošia vakarėlį gimnazistų garbei. Mane išsiuntė „pamedžioti“ daugiau kavalierių, nes panų namuose bus kiekvienam po dvi.
  – Tai tas panas reikėjo atvežti čia, į gegužinę, – sumojo Kazys.
  – Juokauji, ten bus ne ta publika, kuri gegužinėse linksminasi, – patikino buvusį bendramokslį.
  – Nesakyk, Brony, dabar į gegužines eina ne vien zimagorai, darbininkai, kaimo samdiniai – ateina iš inteligentijos jaunuomenės, studentai, – pasakė vienas iš gimnazistų, tikriausiai Broniaus brolis.
  – Tai ten, pas jus mieste, o ne provincijoje, – šokosi Bronys. – Pas mus, taip ir saugokis, kad kas pakaušio nepraskeltų!
  – Jeigu mieste svetimą paną nuviliosi, ten dar greičiau gausi į kailį, – neiškentė ir kitas gimnazistas.
  Paskui gimnazistai nuėjo pasivaikščioti, o Bronys, likęs su Kaziu, leidosi į prisiminimus.
  – Ar tu, Brony, besutinki ką nors iš buvusių mūsiškių? Aš visai nuo visų nusišalinau.
  – Bepig tau! Vienas tokiame išdaigingame ūkyje – gyveni, kaip turtingas bajoras ir niekas tau nerūpi, – su pavydu Bronys nužvelgė draugą. – Aš turiu brolį į mokslus išleisti, dvi seseris ištekinti ir joms dalis atiduoti, – pagalvojęs, dar pasakė: – Seni pastatai prašosi remonto, o lėšų nėra.
  – Aš taip pat dviem seserims turėsiu pasogas išmokėti, kai perimsiu ūkį, – lyg ir pasigyrė, lyg ir užjautė Bernotuką.
  – Juokas tavo bėdos. Jeigu tavo tėvas tokį kapitalą sukrovė, kad visą sodybą atstatė naujai. Matyt, pajamingas ūkis.
  – Žinai, Brony, aš net nenutuokiu, iš kur tėvas visą tai ima, bet man atrodo, kad mūsų žemė ne iš geriausių. Tiksliau, gal pusė, visai ne kokia.
  – Tai tu, Kazy, pasidomėk, kaip ir iš kur tavo tėvas visą tai ima. Manau, kad netiki aitvarais, kurie sugebėtų tau naują trobesį atnešti, – pasišaipė Bronys iš Kaziaus naivumo.
  – Mūsiškės bendramokslės, atrodo, visos ištekėjusios ir vaikais apsikrovusios. O vyrai, pats matai, kokie mes, – paniuro Bronys. – Kuomet gražias išgrobstys, paliks negražios, bet turtingos. Tuomet mes jau čiupsim!
  – Aš tai nesivaikau turto, man žmogus svarbiau, – susimąstė Kazys.
  – Bepigu tau! Mano vietoje kitaip užgiedotumei, – numojo ranka Bronys. – Žinai, Kazy, kokia man mintis šovė į galvą?
  – Na na, įdomu – sukluso Kazys.
  – Važiuojam pas mus, susipažinsi su mano seserimis, gal ir pasirinksi kurią. Jaunesnioji kaip tik tau tiktų į porą. Graži, žemės ūkio mokykloje mokėsi, – gundo Bronys buvusį bendramokslį. – Tai būtų puiku! Ir su pasoga neskubintum, pakol brolis baigs mokslus.
  – Tavo brolis seseriai gimnazistą atsivežė, o tu man už akių perši.
  – Nejuokauk! Aš rimtai šneku. Gimnazistai dar vaikai, o seserims tekėti jau laikas. Mano jauniausioji pati reikalauja, kad ją leisčiau į mokslus, o iš kur aš imsiu lėšų du studentus išlaikyti!
  – Bet žmogų, kuris veržiasi į mokslus, įvaryti visam amžiui, kaip panelė Elvyra sakė, į tamsią buitį, taip pat neteisinga.
  – Suprantu, Kazy, suprantu. Paskutinę naginę imčiau į žmonas, kad tik pinigų atsineštų. Tuomet jaunąją seserį – į mokslus, vyresniąją į ūkį išleisčiau. Seniai vyresniajai peršasi iš ūkio, bet dėl menko kraičio sendina mergą.
  – O tu, Kazy, matei kaip užaugusi ir pagražėjusi mūsų Onutė? Buvo tokia žiogelis, o dabar nors į parodą statyk! Beje, juk tu su ja kaip du balandžiai į vieną pusę skraidėte, – plepa nesustodamas Bronys ir nemato, kad Kazys raudonuoja ir bala nuo tų jo šnektų. – Gaila, kad ji ne iš mūsiškių, o vargo mergelė!
  – Ir aš ją iš tolo mačiau, tik nesupratau, ar ji tikrai jau užaugusi, – bandė juokauti Kazys, kad paslėptų susijaudinimą.
  – Tad prieik ir pačiupinėk, tuomet ir suprasi, kad ji dabar pačiame šaunume, - nesiliauna Bronys.
Kazys, matydamas, jog grįžta gimnazistai, ir norėdamas nuslėpti savo sumišimą, paskubėjo su Broniumi atsisveikinti.
  Iki gegužinės dar marios laiko. Vyksta mišparai, bet Kazys į bažnyčią nebeeis. Kam vaidinti pamaldų berną, jeigu jam ne poteriai galvoje. Sausdravyje gegužinės nuo senų laikų rengiamos tuoj pat už miestelio, paupyje. Vieta parinkta prie judraus kelio vingio, iš trijų pusių apsupta stačių skardžių, nusileidžiančių į upės slėnį. Skardžio šlaitai iki upės apaugę medžiais, tarp kurių tankiai susipynę krūmai gyva tvora saugo aikštelę nuo piemenų, taikančių į šokius patekti be bilietų.
  Įėjimas į šokių aikštelę nuo kelio pusės, kur pastatyta pakyla muzikantams ir šalia jos kilnojama būdelė bilietams pardavinėti. Kelio pakraštyje netoli aikštelės ir toliau išsidėstę prekeiviai su saldainiais, bandelėmis, meduoliais bei limonadu. Alaus ir degtinės bernai atsineša iš miestelio, ir su savo kompanija pasivaišinti traukia tiesiai į paupį.
  Kitas ten per daug „paėmęs“ ant drąsos taip įsilinksmina, kad gegužinės tvarkdariai tokio ir artyn prie šokių aikštelės neprileidžia. O tvarkdariais, kaip taisyklė, visad parenkami tokie vyrai, su kuriais daug nepasiderėsi: neklausai – nuriedėsi skardžiu žemyn ir niekam nepasiskųsi.
  Po mišparų miestelyje pasirodė daugiau žmonių, bet merginų niekur nesimato. „Kur jos sulindo? Ką jos veikia? Ar tik nebus išdūmusios kur nors į kaimo vakarėlį? “ Tokių minčių apimtas Kazys, kiek pasišlaistė apie prekystalius, nutarė eiti į paupį ir ten palaukti gegužinės pradžios. Nebus Onutės – jis irgi eis namo. O ką pasakys Silvestrui? Gerai, kad kitiems namiškiams nepasigyrė einąs susitikti su savo pana. Šeimyna tuoj vieni nuo kitų sužinotų, kas ji tokia ir iš kur.
  Paupyje Kazys džiaugiasi atsidūręs vienas gamtos prieglobstyje. Prie vandens vėsiau ir jo tylus čiurlenimas ramina laukimo įtemptus nervus. Susiradęs ant upės kranto patogesnę vietelę, prisėdo atsipūsti. Be darbo paslampinėjęs jautėsi taip pavargęs, lyg būtų rugius kirtęs. Kazys suprato, kad žmogų labiau už fizinį darbą privargina nežinia, abejonės, pergyvenimai dėl savo nesėkmių ir kiti rūpesčiai. Taip gera būtų pasėdėti vienam, pasvajoti, o paskui pašvilpaudamas eitų namo, kur motina laukia su pavakare.
  Bet juk tokių sekmadienių jau daug buvo, o paskui daug savaičių rugojo save už neryžtingumą, aplaidumą, nedrąsumą, pagaliau, Silvestras pasakytų – už kvailumą.
  Šiandien ne pailsėti jis čia atėjo, o išspręsti per ilgai užsitęsusią savo neakivaizdinę meilę. Reikia pasivaikščioti, nusprendė Kazys, kitaip sumedės kojos, nepratusios taip ilgai batuose būti.
  Paupyje išvingiuoti takų takeliai: vieni nusileidžia prie pat vandens ir žvejų suminti kilpoja pakrantės pačiu pakraščiu, kiti vinguriuodami tarp krūmų, šlaitais kyla į viršų, ir ten pradingsta. Aplink kiekvieną krūmą gyliuojančių gyvulių juodai sutrypta žemė ir nudraskyti karklų lapai.
  Toliau eidamas Kazys vis užtinka vieną kitą porelę, pasislėpusią nuo žmonių akių ir piktai nužvelgiančią neprašytą bastūną. Dar nesmagiau praeiti pro būryje sėdinčius žmones, iš kur pasigirsta: „Ar tas žmogus pametė ką, ar jį patį kas pametė? “.
  „O gal ir Onutė kur nors su kompanija, ar dar blogiau – poroje su kuo nors“ – pagalvoja Kazys ir šiurpas jį nupurto.
  Arčiau šokų aikštelės Kazys porų jau neužtinka, todėl susiradęs ramią vietą atsisėda ant palinkusios šakos ir čia palauks. O juk norom nenorom jis galvoja: „Koks tuščias laiko gaišimas tas priverstinis dykinėjimas, palyginus su tomis brangiomis minutėmis, kuomet pavargęs prisėdi trumpam ant ežios ar prie statybos ant rąsto pailsėti... “
  Tas jo mintis nutraukia staigiai trinktelėjusi muzika ir aidu nubangavusi paupiais. Dūdų muzika – retenybė vakarėliuose, o gegužinėje – įprastas reikalas. Tranki maršo muzika ir būgno dundesys išjudino visas pakrūmes ir miestelio besitrainiojančius vakaruškininkus. Iš paupio ir iš miestelio visi skuba kaip į gaisrą.
  Greitai prie šokių aikštelės susirinko daugybė jaunimo. Visi gražiai apsirengę, linksmai nusiteikę, tik griebia bilietus sau ir atsivestoms merginom. Bet daugiausiai vyrų atėjusių po vieną: jie merginas rinksis šokiuose. Taip pigiau ir turėsi kokią panorėsi.
  Merginos be vyrų vaikšto į šokius būreliais, ar nors po dvi. Vienišos merginos –nepamatysi. Ir bilietus merginoms perka viena kuri, o paskui visos dalinasi. Gal ir pinigus kuriai vienai įduoda iš anksto.
  Kazys į vidų neis, pakol neateis Onutė. Jei jos nebus ir jam nėra ko ten eiti. Kitas pasakytų: „kvailai elgiesi, kad priklausai nuo vienos, kuri gal ir visai apie tave negalvoja. “ Bet juk Kazys ūkio paveldėtojas ar jam gali atsakyti trobelninko dukrelė?!
  Neteisus buvo Bronys, išsireiškęs, kad į viešus vakarėlius renkasi nekultūringa publika. Kazys mato tik didelį būrį gražaus jaunimo, tvarkingai apsirengusio. Visi mandagūs: nepuola į aikštę be bilietų, atėję su merginomis pirma jas įleidžia, o paskui patys sueina. Šokti kviesdami gražiai nusilenkia, o pašokę veda jas į vietą, iš kur paėmę.
  Ne, neteisus buvo Bronys!... Ir gimnazistai nežino kaimo jaunimo!...
  Aikštelėje jau kaip reikiant įsisiūbavo šokiai, kai nuo miestelio atklegėjo nemažas būrys jaunimo, kuriame Kazys pamatė ir Onutę, Ji buvo linksma, įraudusi ir labai patraukli, gal todėl, kad Kazys tik vieną ją ir tematė. Visiems susigrūdus prie bilietų būdelės Kazys net nebematė, kas kuriam pirko bilietus, tik regi, kad jau visi suėję į vidų. Vyrai tuoj išsivaikščiojo kas sau, o merginos krūvoje pasiliko vienos. Dar kurį laiką jos kažką aptarinėjo, dairydamosios į kitus šokėjus, o užgrojus muzikai greitai išsirikiavo į eilę palei suolus ir ėmė laukti pakviečiamos šokti. Netrukus beveik visas išvedė šokti, liko tik kelios neišvaizdžios pusmergės, o gal ir piemenaitės.
  Onutę šokdino kažkoks nupiepęs bernelis, visai ne konkurentas Kaziui. Kitą trankų šokį Onutę jau pagriebė išvaizdesnis vyrukas ir smarkiai ją įsuko rate, kad, rodos, atitrūks nuo kavalieriaus ir nuskris į daubą. Tas jau Kaziui ne prie širdies. Reikia nutraukti tas jos linksmybes su svetimais vyrais! Dar kitą šokį Onutė šoko su kažkokiu apsitrynusiu vyrioku visai be entuziazmo, vis dairydamasi į šalis, tarsi ko nors ieškotų akimis, tarsi pabėgti ruoštųsi.
  „Pats laikas man ją pakviesti“, -ryžtasi Kazys ir aikštelės pakraščiais palei iš lentų sukaltus suolus pasislinko arčiau tos vietos, kur per pertrauką tarp šokių sustoja merginos. Matant, kad Onutę šokdina atsitiktiniai vyrai, Kaziui atlėgo širdis. „Ne, ji nieko neturi! Laisva! “ – džiūgavo jis.
  Užtrenkia muzikantai kažkokį greitą šokį, ir Kazys nei gyvas nei miręs puolė prie Onutės, nusilenkė, kaip Silvestras mokė ir pralemeno:
  – Leiskite, tamsta, pakviesti šokiui.
  – Onutė metė į jį nustebusį žvilgsnį, šyptelėjo dėl jo sumišimo, ir drąsiai priėjusi uždėjo jam ant peties ranką pasiruošusi šokti.
  – O kokį čia šokį grajina? – paklausė Kazys. – Tai tau kavalierius! Veda šokti, o nežino ką grajina! – trūktelėjo pečiais mergina. – Šok, Jonkeli. Moki tokį?
  - Nesu matęs, – prisipažino Kazys.
  – O tu ką nors moki: valsą, polką ar dar ką nors? – jau pradėjo pykti Onutė. – Nestovėk kaip Pilypas kanapėse! Judėk, trypčiok. Matai, kad į mus jau žiūri!
  – Ar tu, Onute, atsimeni mane? – paklausė nusiminęs Kazys. Šokti bent kiek pamokytum, – nedrąsiai paprašė.
  – Šokti reikia mokytis namuose į tvorą įsikibus, o ne čia, kur šoka mokantys! O tave atsimenu: esi Sudaičių Kazys. Tik nemaniau, kad toks nesusitupėjęs esi... – piktinasi mergina, kurią jis taip rūpestingai per lieptą vedžiojo, buvo gatavas jai širdį po kojom pakloti...
  – Dabar judėk atsitraukęs, kol baigsis šokis. Vidury šokio negalima paleisti, pamanys, kad išbrokijai mane, – mokė Onutė savo buvusį bendramokslį. – O kodėl nesimokei šokti, kai Elvyra mus visus mokė?
  – Nedrįsau sakyti, jog nemoku šokti.
  – Še tau kad nori! O dabar išdrįsai ateiti į gegužinę ir, nemokėdamas šokti, panas erzini! – vėl supyko Onutė. – Gal apsimetęs kvailioji? Juokis iš ko nori, tik ne iš manęs!
Tuo momentu nustojo griežti muzika ir Onutė, palikusi jį spruko pas drauges ir kažką joms pasakė, kad šios atsigręžusios sužiuro į Kazį.
  „Tai išdavikė! “ – pasipiktino Kazys ir nuėjęs į galą aikštės atsisėdo ant neobliuotų lentų suolo šalia nešokančių pusbernių
  Keista. Ir kam dar čia atsisėdo ant išbrokuotųjų suolo? Ne ne, Kazys negali taip išeiti, nepasakęs jai, dėl ko čia atėjo. Ji pagalvojo, kad jis pasijuokti iš jos sumanė!.. Ir teisingai supyko.
  O muzikantai, kaip susimokę, vėl užtrenkė tokį pat šokį, o gal ir kitokį, bet bernai pralenkdami vienas kitą puolė prie mergų. Onutę iš viso būrio pasičiupo koks tai mandras vyrukas, madingai apsirengęs, apsiavęs lengvais bateliais ir nuo pat pradžios šokio taip išsuko merginą, kad ta skrieja apie jį kojom žemės nesiekdama, lyg voverė lazdynų viršūnėmis...
  Pasibaigus šokiui Onutė nebegrįžo prie savo draugių, o sustojo su savo šokėju nuošaly, kaip surakinti.
  Kazys nebuvo matęs tokios laime švytinčios, tokios patenkintos ir tokios gražios savo bendramokslės, savo buvusios svajonės. O koks jis kvailys, koks mulkis: per tiek metų po šapelį krovė tą meilės židinį, kurį mergina per vieną šokį taip lengvai išspardė!...
  Prasidėjus naujam šokiui Kazys niekieno nepastebėtas, niekieno žvilgsnio nepalydėtas, išslinko į artėjančio vakaro prieblandą, pasižadėjęs savo gyvenime daugiau nekelti kojos į tą žmogaus išniekinimo buveinę!...
  Išeidamas ant kelio pasišaukė nuo muzikantų pakylos žvitrų vaikūzą ir atidavė jam bilietą
  – Eik mokykis šokti! – paragino
  – Ar tas bilietas tikras, dėde?
  – Tikras tikras, - nusišypsojo Kazys pavadintas „dėde“ 

                                                              X

  Vaiko ašaras nupučia vėjas, lyg debesėlį nuo saulės, ir jis vėl šypsosi. Suaugusio ašaros – sunki netektis ar vilties praradimas. Seno žmogaus ašaros – katastrofa: viską žinai, kas ne taip padaryta, bet nebėra laiko pataisyti. Klaidų pasekmės stingdo kraują, džiovina širdį, kuri galėjo tiek gero padaryti, o virto bevaise kempine...
  Anupro Sodaičio žmona Rozalija, įėjusi į alkierį pirštų galais, kad nepažadintų ligonio, mato, kad tas guli aukštielninkas atmerktomis akimis iš kurių kaip pupos rieda ašaros.
  – Kas tau, Anuprėli, ko dabar graudiniesi vienas pasilikęs?
  – Teisybę pasakei, Rozaliute, teisybę išdrožei: sūnus tarsi svetimas, dukterys pyksta pasogų negavusios, o tu jauna dar, pririšta prie karšinčiaus, nematei šviesios dienelės.
  – Ką tu čia pliauški, Anuprėli, juk tik su tavimi ir tapau laimingiausia žmona. Tu mane padarei ūkininke, o mano draugės špitolėje rojaus laukia. Gal tu pergyveni, kad mane, bekraitę, paėmei? Nebūtų reikėję ūkio užstatyti bankui, – pratrūko Rozalija, kaip jau ne kartą yra nutikę.
  – Kaip tau liežuvis apsiverčia taip šnekėti: ar aš bent kada esu tau ką nors prikaišiojęs? Aš pats save smerkiu, kad buvau blogas gaspadorius, nugyvenau ūkį iki tokios būklės, kad prisiėjo jį bankui užstatyti. O juk dabar bankas, tas prakeiktas slibinas, gali bet kurią dieną praryti mūsų ūkį ir tu su vaikais liksi ant pliko dirvono. Ir nuo dirvono tave nuvarys ir pelkėje neleis stovėti – viską... viską pasiims!.. – pritrūkęs oro pradėjo dusti, visas pamėlynavęs, tarpais atgaudamas kvapą, stvarsto rankomis sau virš galvos, tarsi norėdamas sielą sulaikyti, kad ji neištrūktų be paskutinio patepimo.
  Rozalija ir anksčiau patyrė panašių Anupro priepuolių, bet šis ją baisiai išgąsdino. Ji greitai jam sugirdė valerijono lašų, pamasažavo krūtinę, patapšnojo per žandus ir Anupras, tarsi iš miego pažadintas, paklausė:
  – Kas čia buvo, Rozali?
  – Nieko nebuvo, Anuprėli, nieko. Tu, matyt, jauną mergą susapnavai ir pradėjai blaškytis, – nuramino vyrą.
  Po kiek laiko, kuomet ligonis net pasišaipyti mėgino iš savo negalios, žmonai vis tik parūpo:
  – O dėl ko tu verkei, Anuprėli?
  –Aš? Aš niekad neverkiu! O jei sakai, ašaros riedėjo, tai mano širdis ir akys ašarojo pagalvojus, kad aš klaidą padariau, prasidėdamas su bankais. Galėjau po truputį ramstyti senus trobesius ir taip gyventi. Būtų sugriuvę tiek ir to: nuo žemės niekas nebūtų nuvaręs. O ne! Užsigeidžiau pasipuikuoti prieš kaimynus; sūnui rūmus įrengiau, kad parvestų karalaitę, o tas ir paskutinės šliurės nesugebėjo susirasti!...
  – Sustok, tėtuši! Tu vėl susijaudinęs pradėsi merdėti, o man tas nepatinka! Būk vyras, laikyk savo širdį kumštyje, neduok jai šėlioti!...
  – Gerai, Rozalėle, gerai! Be tavęs aš jau seniai būčiau numiręs. Gal, sakau, Kaziui reiktų viską papasakoti?
  – Kam? Juk tai mudviejų baisioji paslaptis! Bus reikalas, aš pati jam pasakysiu. Sužinotų kas – peržegnok Kaziaus ženytbą! Į užstatytą ūkį niekas su kraičiu vaiko neleis...
  Anupro Sodaičio sūnus Kazimieras, prie tėvo gyvos galvos dar Kaziu tebešaukiamas, seniai jau ne pirmos jaunystės, o greičiau, užkietėjęs senbernis. Praėjo jau tie laikai, kai kaimynų ūkininkų dukterys su nekantrumu dairėsi į gražiai nuaugusį turtingą berną, ir viena kitai pavydėdamos jo, laukė, kuriai jis pasipirš. Dabar jos jau seniai bobos, o kaimynų Kazys vis dar kavalierius. Kitos mėgsta ir paliežuvauti: „Toks vyras, o jeigu jam nereikia nei pačios, nei mergos – matyt, kažko trūksta!... “ Kita dar pasigirs: „Gerai, kad aš nėjau už jo“ – nors Kazys nėra nė vienai net tokios vilties suteikęs.
  Po nuotykio su Boružaite jis visai nusivylė moterimis, ir net nepastebėjo, kaip jos išnyko iš jo aplinkos. „Kur tik pažvelgsi, vien pusmergės ir piemenaitės“ - skundėsi Kazys motinai. „Jos nesivaržo mane dėde pavadinti. Kaip aš galiu tokioms pirštis? “
  – Pavažinėk, vaikeli, su piršliu. Į tokį ūkį susirasi, kokią panorėsi.
  – Nenoriu, kad mane vežiotų ir siūlytų visoms, kaip čigonas išbrokuotą arklį.
  Kuomet senąjį Sodaičį nugiedojo į Sausdravio kapines, sugrįžę giminės ilgai neužsibuvo. Visi matė, kokie įtemti santykiai tarp ūkio paveldėtojo ir jo svainių bei seserų. Giminės nutarė geriau nesikišti į šeimos reikalus, ir netrukus išvažinėjo kas sau.
  Išvažiuodami negalėjo atsistebėti stebuklingai pasikeitusia sodyba: nauji didžiuliai tvartai su daržinėm prie galo, nauja troba ir dar krūva padarinės medienos, apdangstytos stogeliais, svirno remontui, kitos trobos galo vidaus įrengimui ir dar nežinia dėl ko...
  Niekas negali suprasti, kodėl toks turtingas ūkis nemoka dalių dukterims!
  – Tu nenori mokėti seserims išeiginių, todėl tyčia nesiženiji! – siuto svainiai. – Mes nelauksime tavo žmonos atsineštinių, o imsime ardyti naujus tvartus, išsinešime likusią medieną, o neužteks ir pusę trobos nugriausime! – grasino švogeriai, pritariant seserims.
  Visi barėsi, triukšmavo, pakol privedė motiną prie ašarų, tuomet užsiuto Kazys:
  – Liaukitės, po velnių! Plėšikai jūs, ar kas? Ardyti nieko neduosiu, o pinigus atgausite! Neatgausite pinigų, atiduosiu viską, kaip stovi! O dabar dinkite, nevirkdę mano motinos! – net dantimis sugriežė Kazys.
  Motina persigandusi puolė tramdyti sūnų, o žentai pasiskubino kinkyti arklius. Taip neatsisveikinę išvažiavo paskutiniai ir patys artimiausi giminės. Gerai, kad tolimesnieji to nematė!...
  Vėliau motina pasakojo, kad Kazys atrodęs taip baisiai ir dar kažkokį įnagį turėjęs rankoje, kad visi žado neteko ir tuoj pat išlakstė.
  Nuo to nuotykio pats Kazys nusprendė: gana avinėliu būti. Ir Kazio nebeliko, o tik Kazimieras Sodaičis.
  Kazimierui Sodaičiui tas nuotykis su giminėmis buvo antras smūgis po jo meilės sutrypimo Sausdravyje. Tik baisesnis, kad jo nepaslėpsi savo širdyje. Jis gali sugriauti ūkį, motiną be laiko nuvaryti į kapus ir patį Kazimierą paleisti elgeta. Jis žino, kad tik pradėjus dalintis, bankas viską pasiimtų už skolą, ir visi liktų be nieko.
  Dabar ir Kazimieras pagalvoja: „Koks aš buvau beprotis, kiek laiko sugaišau su savo išgalvota meile, ir klaidingai supratęs apie tėvo turtus!... Nekrovė aitvarai turtų nei tėvui, nei jam jų atvilks. Reikia pačiam ieškoti išeities. “ Jis dabar, atrodo, imtų bet kokią, kaip sakė Bernotukas, kad tik būtų turtinga. Tuomet atsiskaitytų su banku ir giminėmis. Bet, ar iš viso gali būti tokių turtingų nuotakų kaime?
  Su motina Kazimieras dažnai pašneka, kodėl tėvas taip padarė.
  – Tą padarė, sūnau, vedybos iš meilės. Tavo tėvo pirmoji žmona ir aš – antroji – buvome bekraitės. Norint išlaikyti ūkį, negali iš jo imti, prieš tai į jį neinvestavęs. Tavo tėvas dėl tavęs taip padarė ir dėl to, kad išsaugotum tėviškę būsimiems palikuonims. Juk žinai, sūneli, kad jam pačiam tų statybų nereikėjo; tik paskutinę sveikatą prie jų padėjo, o sau nieko nepasiėmė, - jau šluostosi motina akis skarelės kampučiu.
  – Taip, mama, o ką man daryti? Gal reikia giminėms teisybę pasakyti, kad mūsų neskaitytų savo priešais?
  – Ne, sūnau, ne! Anksčiau ar vėliau tau gali atsirasti nuotaka. O pasiskelbsi – viską sugadinsi! Ir tėvą, nebegalintį apsiginti, išstatysi pasmerkimui! Ne, sūnau, reikia dar laukti. Matai, kokių gražių mergelių priauga, ir kraičiai jų solidesni, negu anksčiau buvo.
  – Tai ką – man piemenei pirštis?
  – Kam piemenei – dvidešimtmetei pirškis. Protinga tik už tokio vyro tekėtų... Aš už tavo tėvą dvidešimt penkiais jaunesnė buvau ir gražiai sugyvenom.
  – Todėl dabar ir esi našlė.
  – O kas čia bloga! Pabūsiu, anūkais pasidžiaugsiu, o jis ten vietą man pasaugos.
  Motinai širdis skauda, matant, kaip sūnus nuo tamsos iki tamsos vis pluša kartu su samdiniais. Sekmadieniais, visus išleidęs, pats vienas rūpinasi gyvuliais. Ji norėtų sūnui pataisyti ką nors geriau pavalgyti, bet tas griežtai užprotestavo:
  – Mama, nedaryk iš manęs pono. Mano tėvas valgė kartu su šeimyna ir manęs neatskirinėk! Man gėda būtų prieš šeimyną, kad mane, kaip mažą vaiką, lepintum atskirai...
  – Būtų anūkų, lepinčiau juos, – jau netoli ašarų motina.
  – Nuvažiuok pas dukteris, pabūk ten su anūkais, - siūlo Kazimieras motinai.
  – Mielai nuvažiuočiau ir pabūčiau, bet kaip aš galiu, kai žentai šnairuoja. Jie galvoja, kad mes visko pertekę, o jiems tyčia nieko nemokame. Man baisu, kad taip pradės ir anūkai galvoti.
  Čia Kazimieras vėl pajuto kaltinimą sau ir neturėdamas kuo nuraminti motiną, sliūkina iš trobos, kaip prikultas šunelis.