Pelkių plunksna. III.

Kai po kelių dienų gavome leidimą laisvai vaikščioti po fortą, jau buvo prasidėję lietūs. Gatvės tapo neišvažiuojamomis klampynėmis, kur visą dieną savo vežimus kartu su jaučiais tempdavo duoklę vėluojantys atvežti kaimiečiai, o iš kitos pusės bandydavo prasigrūsti fortą po rudens turgaus paliekantys pirkliai. Nors fortas nebuvo didelis – apie penkiasdešimt medinių trobų ir vieninteliai mūriniai barono „rūmai“ – rudenį išmainyti derliaus į atvežtines prekes čia susirinkdavo pusė apygardos. Kita pusė keliaudavo į senąjį Midskogą – šiems priklausė ir mano kaimas, todėl forte anksčiau nebuvau lankęsis ir jo nepažinojau. Tačiau rasti smuklę buvo nesunku – iš jos sklindantis triukšmas vakarais užliedavo visą Didžiąją gatvę. Lindėdami kampe prie ūžiančios krosnies iš smuklės lankytojų kalbų netrukus susidarėme neblogą vaizdą apie tikrąją savo situaciją. Istorija buvo tokia:

Ostskogo pietuose vasarą kažkas užpuolė keletą kaimų. Visi gyventojai išžudyti, gyvuliai dingę, tačiau plėšikai palikdavo visus grūdus ir nepaimdavo nė vieno daikto, kuo niekaip negalėjau patikėti, tačiau visi kareiviai kartojo tą patį. Ir dingdavo plėšikai kaip į vandenį – nepalikdami nė menkiausių pėdsakų. Nukentėjus dviem kaimams, baronas pasiuntė savo sargybinius gaudyti keistųjų nusikaltėlių, tačiau šie grįžo nieko nepešę, o tuo metu buvo išžudytas dar vienas kaimas. Kai kaimų skaičius išaugo iki penkių, žinia pasiekė grafą. Šis, supykęs, kad baronas nesusitvarko su problema, liepė paruošti jam būrį kareivių ir paskelbė pats vadovausiąs dideliam žygiui į rytus kai užšals pelkės, kuriose plėšikai greičiausiai ir slepiasi. Žinodamas, kad gautų kareivių grafas be abejonių negrąžins, ir nenorėdamas prarasti savo sargybinių, baronas nusprendė pririnkti žalių rekrūtų, kuriuos ramia širdimi galėtų atiduoti grafui. Todėl mes ir buvome čia.

Kiek aprimus lietui, prasidėjo apmokymai. Iš pat ryto buvome išvaryti į kiemą. Visai apsidžiaugiau, kai dar snūduriuodamas gavau į rankas ietį – galėjau į ją bent pasiremti. Tačiau Gauruoto nuomonė apie ietis nebuvo tokia gera:

– Statutas reikalauja, kad visi senjorui pristatomi kareiviai būtų apmokyti karo meno pagal Gerardo Halfsogiečio vadovą. Kadangi pėstininkams jis aprašo tik veiksmus ir rikiuotes su ietimis, griežtu barono įsakymu, valdyti ietį būsite apmokyti ir jūs. Bet jūs keliausite į miškus ir pelkes, kur priešai niekada nepuola tvarkingomis rikiuotėmis. Todėl pirma pamoka, kurią turite atsiminti kaudamiesi ietimi miške – mesk ietį velniop!

Taigi kovėmės bukais kardais ir kirviais, o keliems taikliausiems buvo išduoti arbaletai. Drėgnas medis greitai ant delnų pritrynė pūsles ir po kelių valandų gniaužiau savo kirvio kotą kruvinomis rankomis, bet nė neketinau jo paleisti. Aš norėjau tapti kareiviu.

***

– Ei, tu, ateini čia! – pasigirdo balsas už nugaros.

Akimirką pasvarsčiau galimybę mesti kibirus ir dingti tarp namų, bet prisiminęs, kad vadas tikrai neapsidžiaugs, jei grįšiu be vandens, atsisukau. Ir tuoj pat pasigailėjau. Nuo „rūmų“ viduriu gatvės link manęs greitai žirgliojo sargybinis, o už jo kiti du tvirtai suėmę už parankių vilko verkiantį vaiką. Priėjęs pirmasis iškošė pro supuvusius dantis:

– Rekrūtas?

Tylomis linktelėjau.

– Padėk kibirus. Yra darbas.

– Bet aš vadui nešu...

– O čia barono įsakymas! – ir stipriai suėmęs mane už peties trūktelėjo paskui save.

Supykęs paleidau abu kibirus iš rankų, tikėdamasis jį bent aptaškyti, bet tik apsipyliau pats. Išsiliejęs vanduo upeliais nusruveno pirma mūsų per prasidėjusių šalčių nubalintą kelią, tirpdydamas šerkšną ir palikdamas molyje rausvas vageles. Nepaleisdamas peties sargybinis nusitempė mane į turgaus aikštę ir pasuko link bausmių pakylos. Ji buvo vos metro aukščio, aptverta šiokiais tokiais turėklais, o viduje tilpo kartuvės, gėdos stulpas ir keletas kaladžių. Lipant laipteliais širdis ėmė trankytis kaip pašėlusi, bet tylėjau sukandęs dantis – žinojau, kad klausinėti sargybinius ar ginčytis su jais beprasmiška, o jei kažkuo nusikaltau, vis tiek teks atkentėti bausmę. Bet ant pakylos vedlys pagaliau paleido mane iš savo nagų ir stumtelėjęs į tolimesnį kampą atsigręžė į kitus du, atvedusius berniuką. Šiam buvo maždaug dvylika ir tempiamas laipteliais į viršų jis tik bejėgiškai kybojo ant sargybinių rankų ir apsiseilėjęs verkė, murmėdamas bereikšmius žodžius. Užlipę sargybiniai niūriomis išraiškomis nusviedė jį ant žemės. Vaikas užsidengė veidą ir liko klūpoti kūkčiodamas. Buvo maždaug vidurdienis. Saulę dengė lengvas pilkšvų debesų šydas. Ant gretimo namo langinės straksėjo paukščiukas.

Išsitraukęs nudriskusią odos skiautę pirmasis sargybinis apsimesdamas, kad skaito, garsiai paskelbė:

– Rolanas Kreivukas, benkartas, kekšės Mėtos sūnus. Pagautas vagiant iš pirklio Skinnhogo. Vagyste apkaltintas trečiąkart. Barono Gustavo Bukkrfero vardu skiriama bausmė – dešinės rankos nukirsdinimas aukščiau riešo.

Tada atsisukęs į mane paklausė:

– Tavo vardas koks?

– Pelkių plunksna, – sumurmėjau nieko nesuprasdamas. Forte jau buvau pripratęs vadintis žemąja kalba.

– Bausmę įvykdys barono sargybos kareivis Pelkių plunksna, – šaižiai nuskambėjo jo balsas. Aikštėje be mūsų nebuvo nė gyvos dvasios.

Vaiką atvedę sargybiniai vėl sugriebė jį už pažastų ir nunešė prie vienos iš kaladžių, kur atsmaukę nudriskusią rankovę pririšo ištiestą ranką dviem medyje įtvirtintais šikšniniais dirželiais. Pirmasis tuo metu įdavė man į rankas iš kažkur ištrauktą kirvį. Kurį laiką visi stovėjome tylomis. Buvo girdėti tik berniuko šniurkščiojimas. Kareiviai žvelgė į mane pilkais veidais. Aš dėbsojau į kirvį savo rankose. Šis buvo bukas kaip šaukštas.

Galiausiai priėjęs taip arti, kad aiškiai užuodžiau iš jo burnos sklindantį dvoką, vadeiva ėmė berti:

– Nu, kareivis tu ar ne? Kaip priešus kaposi? O vagį reikia nubausti, pats žinai. Čia barono įsakymas. Nevykdysi – tas pats, kaip dezertyruot. Iškart į kartuves. Nukerti ir viskas – laisvas. Vagis gi čia. Reikia nubaust.

Žengiau prie kaladės girdėdamas ausyse tik savo širdies dūžius. Kareivis aš ar ne? Nužvelgiau tuščią aikštę. Vagį reikia nubausti. Paukščiuko ant langinės nebebuvo. Kareiviai stebėjo mane keistomis akimis. Aišku, niekas nemėgsta kapoti rankų vaikams. Bet vagį reikia nubausti. Vieną akimirką atrodė, kad jau tuoj pakelsiu kirvį, bet visas kūnas nutirpo, ir rankos liko kur buvusios. Kaip vaikystėje, stovint ant uolos ir nesiryžtant šokti į vandenį. Atrodo, jau tuoj atsispirsi, bet... Vagį reikia nubausti. Reikia... Nubausti...

– KIRSK PASAKIAU! – suriaumojo balsas į ausį.

Kirviui pakilus virš galvos, išvydau berniuko veidą – jis nebeverkė, tik išsižiojęs spoksojo į mane išpūstomis akimis. Po nosimi tįsojo ilgas snarglys.

Po smūgio vaikas klyktelėjęs apalpo. Pataikiau tiksliai virš riešo, bet bukas kirvis nesugebėjo nukirsti liesos rankos, tik ją sutraiškė. Kruvinoje košėje bolavo kaulas. Man ėmė temti akyse. Pajutau pilve tą šleikštų kritimą ir staiga aikštė išnyko. Sėdėjau namuose prie stalo, kur vasarą tekdavo būti taip retai. Pro virtuvės užuolaidas krito švelnūs vakaro saulės spinduliai. Kvepėjo braškėmis. Mama ruošė pavakarius. Ji nuplovė uogas, supylė jas į dubenį ir ėmė trinti kočėlo galu. Tada pastatė lėkštę priešais mane ir užpylė pienu. Spoksodamas į plūduriuojančią masę pajutau burnoje geležies skonį.

Vagį...

Reikia...

Atsipeikėjęs supratau, kad stoviu prilaikomas sargybinio. Nubloškiau jo ranką šalin ir tuoj pat persisvėriau per turėklus. Maniau, išvemsiu viską, ką kada nors gyvenime buvau suvalgęs.

Dar atsimenu, kaip iš kažkur atsiradęs Gauruotas išplūdo kareivius ir išsitraukęs kalaviją užbaigė darbą. Tada aš drebėjau tamsoje, užklotas kailiais. Tada kažkas pagirdė mane vandeniu. Tada Gauruotas ištempė mane į lauką ir vėl buvo pratybos. Aš buvau kareivis.

***

Tą vakarą eidamas link bokštelio išgirdau nakties šauklį. Kai priklaupęs padėjau ranką atsiprašyti žemės, delnas paskendo sniege. Pirmasis žiemos mėnuo jau ėjo į pabaigą. Visas fortas tik ir tekalbėjo, kad netrukus turi pasirodyti grafas. Pagalvojau, kad keista girdėti šauklio ūbavimą tokiu metu.

– Ateik gi tu greičiau nešliaužiojęs ten, šalta! – pasigirdo balsas iš viršaus.

– Tu šauklio negirdėjai?

– Nerūpi man tas tavo šauklys, aš noriu spėt kol liko ko nors šilto vakarienei!

– Gerai jau, eik, – pasakiau užbėgęs laiptais.

Tai buvo Regonas, vienas iš mūsiškių. Senųjų kareivių džiaugsmui, prasidėjus šalčiams naujokams buvo leista savarankiškai eiti sargybą, todėl dabar naktimis ant sienos beveik visada stovėdavo kas nors iš mūsų. Šįkart man teko rytinis bokštelis.

Žvelgdamas į tamsų mišką prisiminau, kad kažkur toje pusėje buvo mano kaimas. Bet negalėjau nuspręsti, ko ilgiuosi labiau – tėvų trobelės, ar miško vienatvės. Buvo giedra, žvaigždėta naktis. Už nugaros nutilus ir užgesus fortui, pasijutau beveik toks pat tobulai vienas, kaip tomis naktimis, kai miegodavau įsispraudęs tarp avių akmeninėje pašiūrėje ganyklose. Pagalvojau, kad turbūt labiausiai ilgiuosi avių. O juk taip troškau nuo jų pabėgti. Bet tarp jų jausdavausi labiau savas, nei bet kada buvau namie, ar čia, forte. Tarp jų nereikėdavo kalbėti. Nereikėdavo klausytis. Nereikėdavo galvoti. Užteko tiesiog būti gyvam. Galėjau be baimės žvelgti į pasaulį švariu žvilgsniu ir matyti jį tokį, koks yra – medžius, dangų, siūbuojančią žolę. Ir nieko daugiau. Nė vienos minties galvoje. Tik mano žvilgnis, ir aš. Jausdavau save, jėgą savo raumenyse, ir matydavau, girdėdavau, uosdavau gamtą aplink. Ir daugiau nieko.

Staiga man pasirodė, kad palei miško liniją tolumoje kažkas sujudėjo. Prisimerkęs įdėmiai įsižiūrėjau į tą vietą, vis dar jausdamasis, lyg lindėdamas tarp avių klausyčiausi, ar nepriartėjo vilkų staugimas. Tikrai, o kodėl šiemet vis dar negirdėti vilkų?

Iš miško išniro šešėlis. Ėmė lėtai, bet užtikrintai judėti link forto. Įtempiau arbaletą, įdėjau strėlę ir pakėliau jį prie akių. Kuo labiau stengiausi jį įžiūrėti, tuo neaiškesnis atrodė pavidalas. Nuo įtempto žvilgsnio akys ėmė ašaroti. Kvėpuojant iš burnos virstantys garo debesys taip pat trukdė matyti. Netrukus pasirodė dar viena figūra. Paskui dar viena. Ir dar. Po kurio laiko visą lauką tarp manęs ir miško užpildė artyn slenkantys šešėliai. Nuleidau arbaletą. Jau norėjau siekti pavojaus varpo, bet ranka staiga tapo sunki lyg akmuo. Visas mano kūnas sustingo. Negalėjau nė krustelėti. Tačiau nustebau supratęs, kad viduje jaučiu ne baimę. Ne, tai buvo šaltas kaip ledas pyktis. Pavidalai be garso judėjo artyn.

Kai išgirdau pirmojo padaro nagus skrebenant į sienos rąstus, tyliai išsitraukęs iš už diržo kirvį sugniaužiau jį rankoje. Vagį... Reikia... Nubausti... Atsitraukiau kelis žingsnius atgal. Netrukus virš turėklo pasirodęs kailių gniutulas be garso persivertė į vidų. Jis lėtai pakilo, tapdamas į žemaūgį, susikūprinusį žmogų panašia figūra. Tada pakėlė galvą ir aš pažvelgiau tiesiai sau į akis.

Tai buvau aš! Žemas, purvinas, ilgaplaukis, apsimuturiojęs kailiais, bet aš. Atėjūnas turėjo mano veidą. Jis žvelgė į mane degančiomis mano paties akimis ir ironiškai šypsojosi mano lūpų kampučiu. Abu stovėjome nejudėdami. Niekaip negalėjau atplėšti nuo jo akių. Iš abiejų pusių skildo per sieną lipančių padarų skrebenimas. Netrukus forte pasigirdo duslūs smūgiai ir prislopintų riksmų aidas.

Kai kažkas pagaliau suskambino pavojaus varpu, pasijutau lyg pabudęs iš sapno. Ledinis pyktis mano krūtinėje pagaliau sprogo, lyg lankas įtempti raumenys šovė, ir pakėlęs pabalusį kumštį, spaudžiantį kirvio kotą, šokau ant jo – savęs. Ir vos spėjęs pastebėti figūros krustelėjimą paskendau tamsoje.