Pamirštas rašytojas - Jurgis Gliauda

Dėl valstybės okupacijos didelė dalis Lietuvos kultūrinio gyvenimo persikėlė į užsienį. Taip susiformavo atskiros išeivijos rašytojų kartos, jos buvo nepažįstamos eiliniam sovietmečiu gyvenusiam skaitytojui. Lietuvos tautai atgavus nepriklausomybę ne visi egzodo rašytojai sugrįžo į skaitytojų knygų lentynas. Vienas iš jų – Jurgis Gliauda, rašytojas susilaukęs tiek liaupsių tiek kritikos, tačiau bet kokiu atveju yra vertas dėmesio.
Kaip išeivijos rašytojas Jurgis Gliauda yra priskiriamas nepriklausomybės amžininkų grupei arba tiesiog nepriklausomybininkams. Šiam skirstymui imponuoja ne jų gimimo data (aptariamas autorius yra gimęs, dar prieš Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą, 1906 metais), o tai, kad jie augo ir literatūriškai brendo tiesiogiai veikiami nepriklausomos Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Šis rašytojas išsiskiria tuo, kad išeivijos literatūros kontekste pasirodė visiškai netikėtai. Nusistebėjimą sustiprina ir tai, jog pirmasis rašytojo kūrinys iš karto pelno literatūrinį „Draugo“ apdovanojimą. Visus savo kūrinius, Jurgis Gliauda, parašė ir išleido išeivijoje. Be romanų, novelių rašymo Gliauda užsiėmė ir literatūros kritiko veikla. Galima pabrėžti jo, kaip literatūrologo mintis, kad rašytojas savo kūrybinį darbą turi skirti grynai patriotiniam darbui, kelti tautos savimonę - tai jo pareiga. Šiam rašytojui rūpi kas vyksta Lietuvoje, tuo metu kai jis pats užsienyje. Pasak Jurgio Gliaudos – to meto Lietuvoje kūrybą žlugdo prievartinis socialistinis realizmas, o išeivijoje - bėgimas su laiko mada (mano kad, egzilio rašytojai stengiasi prisitaikyti prie vietinių rašytojų, jų temų, taip užkirsdami kelią natūraliam lietuviškosios literatūros vystymuisi).
Kaip jau buvo pastebėta, kad šis rašytojas turi trūkumų kalbos ir stiliaus atžvilgiu, turime pabrėžti kodėl jis vis tik iškeliamas iš kitų išeivijos beletristų ir net kelis kartus yra įvertintas „Draugo“ premija. Pasak Vytauto A. Jonyno šis rašytojas ypač stebina skaitytoją savo įniršiu kurti, darbų produktyvumu, kurie pasižymi temų variacija. Toliau bus plačiau nagrinėjamas Gliaudos išskirtinis kūrybos bruožas – tematikos amplitudė. Pradėti galima romanu „Namai ant smėlio“ (1952m.), čia, priešingai nei daugelio egzilio rašytojų, buvo vaizduojami ne lietuviai karo pabėgėliai, bet vokiečiai, ir krizė juos ištikusi tuo metu, kai žlugo jų dievinama nacių valdžia. Naujovė buvo ta, kad kalbama pirmuoju asmeniu, atveriamos dvarininko tragedijos, buvo bandoma kurti psichologinį romaną. 1953 metais išleistame romane „Ora pro nobis“ tematika gręžiasi į lietuvišką kontekstą. Čia bandoma atkurti pirmosios bolševikų okupacijos niokojamą Lietuvą, daug dėmesio skiriama stalinistinio rėžimo smurtui ir nuo jo kenčiančiam rašytojui. Taigi matome, kad autorius laikosi savo paties iškeltų uždavinių – rašytojas turi kelti tautos savimonę, nepamiršti paliktos Lietuvos ir jos tuometinių bėdų. Tačiau, vėl susiduriama su kritikų argumentais, kad intriga banaloka, fabula per daug staigiai krypsta viena linkme, o pačiam romanui užklijuojama sausos publicistikos etiketė. Toliau seka istorinė apysaka „Raidžių pasėliai“ (1955 m.), čia išlaikoma lietuviška tematika, tačiau krypstama kita linkme – kūrinio akcentas – knygnešiai. Ši istorijos skiltis perteikiama per jaunuolio mąstymo prizmę, tačiau kūrinys vėl susilaukia kritikos. 1960 metais išleistas romanas „Šikšnosparnių sostas“ pakartotinai laimi „Draugo“ premiją, kaip literatūrologų pažymima, šį kartą autorius kopteli aukštyn. Šiuo romanu stengiamasi atkurti naujakurių emigrantų vargą, nepritapimą ir pažeminimą naujame krašte. Galima nujausti, kad autoriui koją, vystant naratyvą, pakiš perdėta patriotinė patetika, sentimentalumas arba publicistinės klišės išlysdavusios ankstesniuose kūriniuose. Tačiau autorius geba to išvengti, o įterpiami antraplaniai veikėjai sklandžiai sukuria visą atvykėlių gyvenimo tapsmą. Kalbant apie vertybes ir antivertybes, čia ryškiai piešiamas: perdėtas materialėjimas, ideologinis nesutarimas, nesuvokiama prigimtinė lietuvybė, užmiršti santykiai su Tėvyne. Taip sukuriama autentiška Amerikos kasdienybė, o kūrinys laikosi realistinio romano rėmuose. Taigi „Šikšnosparnių soste“ tematikos amplitudė laikosi lietuvybės pusėje, tačiau šiuo atveju lietuviai jau perkelti į JAV kontekstą. Apysaka „Ikaro sonetai“ (1961 m.) pabrėžia autoriaus inspiraciją naujovėms ir literatūriniams ieškojimams. Netikėta yra tai, kad veiksmas vyksta konkrečiai neapibrėžtoje erdvėje, o veikėjai labai tarpusavyje varijuoja, tai kabareto šokėja, tai gatvės poetė, tai paveikslų rėmintojas ar neregys berniukas, tačiau plačiau nėra su jais supažindinama, jie tik apibrėžti amžiaus ribose ar socialiniuose rėmuose. Visus romano veikėjus vienija ta pati tema – kamuojančios filosofinės problemos, konkrečiai – gyvenimo prasmės ieškojimas, kūrybinė nežinomybė. Šiame kūrinyje daug dėmesio skiriama menui, taip atsiranda nauja tematika Jurgio Gliaudos kūriniuose. Didesnio dėmesio susilaukė romanas „Agonija“. Autorius grįžta prie istorinio romano žanro ir šiame kūrinyje nagrinėja paskutiniąsias Lietuvos Nepriklausomybės dienas ir paskutinįjį Ministerių Tarybos posėdį. Čia jis laisvai naudojasi istoriniais šaltiniais (asmenybių, apie kurias rašo atsiminimais, įterpiami dokumentiniai faktai) ir savo paties atsiminimais. Taip atsiranda nefikcinis pasakojimas, tačiau šį kartą autorius kritikams užkliūva dėl nenuoseklumo, kartais matome kruopštų tikslų aprašinėjimą, kartais vos keliais sakiniai apibūdintą siužeto linkį. Vėliau šis rašytojas stebina nauju romanu „Delfino ženkle“ (1966 m.), kuris taip pat yra apdovanotas „Draugo“ premija. Tematikos amplitudės požiūriu šis kūrinys nukrypsta ryškiausiai, čia kalbama apie 1965-1966 metų Amerikos realijas. Realijas, kurios yra susijusios su vaistų vartojimu ir jų įtaka kūdikių išsigimimams. Kūrinio problematika vystosi tarp jaunavedžių ir jų pasirinkimo, auginti tokį kūdikį ar nepriimti likimo siųsto išbandymo. Autoriui, o tuo pačiu ir skaitytojui, tenka susipažinti tiek su medicina tiek su sociologų svarstymais, sukurti dramines situacijas ir išlaikyti fabulos tolygumą. Čia ir kūrinio veikiantysis pateikiamas iš naujo žiūrėjimo taško – tai suintelektualintas amerikietis Čarlis. „Draugo“ laimėjimo nusipelnė ir romanas „Liepsnos ir apmaudo ąsočiai“ (1969 m.). Autorius vis išlaiko savą užmojį skubotai rašyti ir keisti temas. Šiame romane autorius mėgina vaizduoti Sovietinę Lietuvą, o informacijos semiasi iš savos ir užsienio spaudos, grįžta prie nepritampančio ir nenorinčio pritapti rašytojo personažo, kurio kūrybinę laisvę varžo socializmas. Trumpai galima paminėti ir kitus autoriaus kūrinius, tai – „Simas“ (1971 m.); „Sunkiausiu keliu“ (1973 m.); „Perlojos respublika“ (1979 m.); „Kovo ketvirtoji“ (1984 m.), „Ganytojas ir vilkai“ (1986 m.) įrodo išliekančią temų variaciją, vaizduojamas ir  Ministeris Mykolas Šleževičius ir šventasis Lietuvos globėjas Kazimieras. Rašydamas novelių rinkinius („Taikos rytas“ 1972 m. ir „Bausmė“ 1980 m.) autorius apsistoja ties dvejomis temų kryptimis: sovietinės Lietuvos vaizdais ir tautos didvyrių portretais. Dar galima paminėti vėlesnius romanus. Tai „Brėkšmės našta“ (1972 m.) romanas apie dvi lietuvių atvykėlių į JAV kartas, gerai įsitaisę emigracijoje Kirliai laukia jaunesniojo brolio. Draminį siužetą kuria žmonių skirtumai, kurie atsiranda dėl dviejų priešiškų pasaulių ir gyvenimo juose. Vėlgi galima išskirti kūrinio pliusus ir minusus, šį kartą teigiamoje pusėje stoja: gyvi kūrinio epizodai, ironija, veikėjų kūrimas nėra dirbtinas. Minusus kuria pernelyg daug filosofavimo veikėjų dialoguose, aprašymuose. Nors autorius dažnai stengiasi laikytis lietuvybės išlaikymo problemos savo kūriniuose, šį kartą nuo jos tolsta ir sutelkia dėmesį į JAV žmogaus vaizdavimą. Kitas aptariamas romanas „Baltos vėliavos“ (1984 m.) kalba apie naujosios išeivių kartos nutautėjimą. Autorius lieka ties savo kūriniuose dažnai gvildenama tema – lietuvybė išeivijoje. Šiuo atveju jis „linksmai nusimena“ dėl jos netekimo, nors problema ir dramatiška, tačiau ji perteikta linksmo būdo veikėjo. Kūrinio kalba šmaikšti, ironizuota ir lengva. Pagrindinis veikėjas Viktoras rimtai juokauja apie savo karjerą. Atsiranda makabriški elementai, jis dirba tai lavoninėje, tai skerdykloje. Teigiamai nuteikia autoironija, tapusi nauju reiškiniu išeivių literatūroje. Šį kartą minusų pusėn stoja prasmės ir gilumo stoka, o pats romanas be to tampa - pramoginiu.
Taigi trumpai aptarus kūrinius ir jų temas, matome, kad autoriaus siekiamybė - laisvai oponuoti įvairiomis temomis, tačiau vis tik daugiausiai susiduriama su istorine tematika ir istoriniu romanu. Žinoma tai, kad istoriniuose romanuose veikia tikros asmenybės, tikri įvykiai, o fikcija yra derinama su dokumentiniais faktais, taip sukurdami meninę plotmę. Jurgis Gliauda pasirenka tikras asmenybes romane „Agonija“, čia matome ir Viačeslavo Molotovo pavardę ir  generolo Stasio Raštikio ir prezidento Antano Smetonos ir daugelio kitų istorinių asmenybių pasitelkimą kuriant naratyvą. Romanuose „Namai ant smėlio“, „Ora pro nobis“, „Raidžų pasėliai“ daugiau imponuoja, ne realios asmenybės, bet tikri įvykiai kuriantys aplinką, tokie kaip nacių valdžios žlugimas, Lietuvos okupacija, ar spaudos draudimo laikai. Plačiau bus aptariamas romanas „Aitvarai ir giria“, nes jo tema aktuali iki pat šių dienų, kadangi polemika dėl rezistencinės kovos – partizaninio karo gyva ir šiandien tiek spaudoje, tiek tarp žmonių, matome vis naujų sukuriamų darbų įamžinti šiems įvykiams. Jurgis Gliauda šiame romane nesiekia romantizuoti partizanų ar ryšininkų, labiau pastebimas noras išryškinti veikėjų mintis, jų pasirinkimus mirties akivaizdoje. Veikėjų (Dobilas, Aista, Kapitonas, Viršila, Brolis, Grandulienė, Prancūzas, Beržas, Banionis...) tikrumu tikėti negalima, tai tiesiog slapyvardžiai, tačiau istorinį kontekstą romane kuria partizaniniam karui įprasti įvykiai. Matome slapyvardžių suteikimą naujiems partizanams, užduočių paskyrimą, atkuriamas tardymas, paimtų nelaisvėn partizanų kalinimas, nukankintųjų kūnų demonstravimas turgaus aikštėje, stribų ir partizanų susirėmimus. Kūrinio aplinką kuria miškas, liūnas, bunkeris, minimi tikri Lietuvos toponimai, matome miestelį, sodybą. Istorijos kontekstą paryškina kūrinio draminiai akcentai – ryšininkė įsimyli stribą, vyksta jauno partizano tardymas, taip atsiranda išdavystės ir mirties pasirinkimas, vėliau seka vadų kovos pasirinkimas, kuris gali nulemti jaunuolių žūtį ir gyvenimą. Pasirinka herojiška tema ir jos istorija užbaigiama tragiškai. Visi laisvės kovotojai žūsta, kartu žūsta ir viltis. Čia rašytojas perima visuomenės smegenų judintojo vaidmenį ir sutelkė dėmesį į veikėjų psichologizavimą, plačiai nagrinėja motyvus, kurie paskatino partizano kelio pasirinkimą.
Apibendrinant reikia pabrėžti šio autoriaus vertinimo kontraversiškumą. Dauguma Jurgį Gliaudą vertinusių kritikų pabrėžia jo kalbos trūkumus, buvo netgi siūliusių išversti Gliaudos romaną į lietuvių kalbą (lietuviškai rašytą), kiti teigia, kad šio rašytojo kalba yra sumedėjusi. Jo kuriamą intrigą vadina banalia, o siužetą pernelyg netolygų. Tačiau reikia nepamiršti autoriaus stipriųjų rašymo savybių, kurios padėjo pelnyti „Draugo“ premiją net septynis kartus. Tai, kad jis į siužetą laisvai įpina dar „neataušusio“ gyvenimo intarpus, kitaip tariant, naudojasi empirine medžiaga, rodoma daug išmonės keičiant tematiką, geba aiškiai psichologizuoti veikėjus. Pagrindinė autoriaus tema vis tik išlieka istorinių įvykių gvildenimo ir lietuvybės paraštėje, manoma, kad taip Gliauda bandė būti tuo rašytoju visuomenės budintoju. Pasak paties autoriaus, rašytojas turi visą savo darbą skirti patriotinei veiklai, taip Gliauda rašo daugiausia apie lietuvybės tematiką. Po tokio kritikų vertinimo skaitytojui lieka pasirinkimas spręsti: ar knyga parašyta sudarkyta kalba, su gramatinėmis, stiliaus ir kitokiomis klaidomis apskritai gali būti vertinama gerai; ar, reiktų žvelgti į tematiką ir meninę tiesą.

Sigita Bietkytė