Mintys apie mirtį ir laiką...

Gyvendamas žmogus vėliau ar ankščiau suvokia, jog turi du neišvengiamus priešus – be perstojo bėgantį laiką ir viską griaunančią mirtį. Taigi, kas tas laikas ir kas ta mirtis?
Laikas, manau, yra būties variklis – jei nebūtų laiko, tai gyvenimas sustotų: sustingtų žmonės ir visi kiti Visatos kūnai. Jei nebūtų laiko – nebūtų ir mirties, nes niekas negimtų – vadinasi, ir nemirtų. Deja laikas egzistuoja, dėl to mirties išvengti yra neįmanoma. Ji tikrai ateis ir pasiims tai, kas mums vertingiausia – gyvenimą. Kasdien mirtis pasiglemžia po šimtą tūkstančių pasaulio gyventojų (kartais ir daugiau) – tai rodo pasaulinė statistika. Kaip žinote, miręs žmogaus kūnas po truputį nyksta – jis netenka grožio ir galiausiai tampa dulkia. Žinoma, žmogaus siela lieka, tačiau ji gyviesiems nematoma. Dėl šios priežasties mirtis yra paslaptinga ir protu nesuvokiama – tai Visatos paslaptis, kurią visi kada nors pažinsime, tačiau negalėsime to kitiems papasakoti. Na, o laikas yra ne tik būties, bet ir mirties variklis. Tai absurdiška – kaip laikas gali vienu metu ir statyti, ir griauti?