Arkadijos piemuo

I

Vis pateptoji Arkadijos duona
gabalais sausakimšoj aikštėj
dalia gyvenimo prasme palieka.
tik neramaus gyvenimo sūpynė
tai šen tai ten nubloškia
klajūno blėstančią svajonę
į užmirštą bevardį kraštą.

II

Klajūno pėdos yra tuščias laiškas,
skirtas širdy nerimstančiam gyvenimui,
ilgu, suplėšo juodraštį mintų Arkadijos takų
ant nušiurusių piemens plaukų ir kūno,
paslikos išvargusios mėsos,
užgožusios rožančių šonkauliais asketiškais,
maldingai geidžiančios, kad taptų baltavilniai
avinai nerimstančia gyvenimo sraunia vilnim.

III

Stiksas kraujo purslais juosia
aureole piemenėlio galvą, Arkadijos
Kalvą regint iškrenkščia lentéles
„nežudysiu“ ir „nevogsiu“, slapčia
Traukia Malestromo gelmės mintį
Naktį versdamos diena,

IV

Kai ištrupėję laiko bėgiai
vieną po kito bloškia minties peronus
iš išgverusių vagonų sviesdami į orą
pilkais ir dulkinais sparnais bevalius
ir jų delnus, kurie nešė Arkadijos juodraščius,

V

Dieną versdamos nakčia,
kai savęs regėti nebenori
ir savo piemens triūso,
kai vienintelis save paliudija,
sustoja, nes kartot pabodo
iš dienos į dieną vis tą patį per tą patį.

VI

Taip klajūnas kelia ant bukos Olimpo briaunos
bevardžio krašto vėliavą. Raštas aidi staugiant vėjui.
nusirita, nutrūkus darnioms krūmo stygoms,
nuo proto, it pervėręs žodžius rusenantis širdies nuodėgulis

VII

Taip dingstis išklyst iš kelio nejučia pradingo
svyruoklio kukmedžio nutrūkusioj liūdnoj minty, nukrito
lapu virsdama mintis paliegusio piemens
klajūną lydint negrabiu būties žestu.

VIII

Klajūnas suokia it lakštingala
negyvenanti myriop savęs
sirenišką dejonę, dainą
sklaidą kitų gyvenimo,
užsimiršimą, jo kančias
ir pamintos būties klaidas.

IX

Tad kokia prasmė gyvenimu giedoti tiesai ditirambus,
kai piemuo tartum keleivis
regi kelią, o savo horizonte
klystantis plevėsa?