Šlapioj gatvėj

Ruduo. Lietus. Ir jūra skėčių,
Linguojančių savu taktu.
Niūrias gatves tik jie nušviečia.
Plakuos ir aš tarpe kitų.

Sustirę medžiai, trobos gūžias
Ir ašaroja, lyg žmogus.
Žinia, juk ilgisi gegužio,
Kuris nurūko per laukus.

O debesys visai prakiurę.
Alėjos brenda iš vandens.
Po skėčiais akys taką žiūri
Ir keikia nuotaikas rudens.

Lietus gausus. Net vėjas verkia.
Linguoja skėčiai į namus.
O debesys vis merkia, merkia,
Paslėpdami dienos garsus.