Loretos Stonkutės romano „Azahielle“ recenzija

Vytauto Didžiojo universitete vykusioje knygų mugėje turėjome galimybę išgirsti apie kūrinį „Azahielle“ iš pačios autorės, Loretos Stonkutės, lūpų. Rašyti ezoterinį romaną - retenybė Lietuvoje. L. Stonkutė paklausta ar buvo drąsu paleisti į visuomenę produktą, kuris gali būti ne tik teigiamai neįvertintas, bet ir nesuprastas, ji atsako: Negalėčiau kurti nieko kita. Aš sukuosi kitokiame pasaulyje – užsiimu joga, meditacija, domiuosi ezoterika. Todėl ir rašau apie tai, ką geriausiai išmanau.
  Knygos išorė – abi viršelio puses apimantis vienodas piešinys. Vizualiai tai tarsi saulė, bet simbolizuoja akies vyzdį. Autorės tikslas buvo leisti skaitytojui pasijusti ne tik žvelgiančiam į knygą, bet būti ir matomam. Tai toks procesas, kai stengiamės suprasti pašnekovą, žiūrime jam į akis, o pašnekovas žvelgia į mus iš kitos pusės. Siekta procesą tarp teksto ir žmogaus paversti ne tik knygos skaitymu, bet ir tam tikra meditacija, abipusiu ryšiu.
  Pavadinimas – Azahielle reiškia angelo vardą. L. Stonkutė pasakojo, kad jai pačiai šovė į galvą pavadinimas ir iš to išplaukiantis noras šiuo žodžiu pavadinti knygą. Ji konsultavosi su savo dvasios mokytojais ką tai galėtų reikšti, pridurdama, jog jai panašu į angelo vardą. Mokytojai užtvirtino jos tikėjimą, bet smalsumui patenkinti rekomendavo peržvelgti angelų žodyną. Moteris šio angelo vardo žodyne nerado, bet ją nuramino užrašas, kad galimai yra angelų, kurių vardai žodyne neįrašyti, nes jie dar nebuvo paminėti jokiame visuomenės kontekste. Tačiau jis tikrai gali egzistuoti. Taip ir gimė Azahielle, mano angelas – pasakoja kūrinio autorė.
  Tai dviejų dalių ezoterinis romanas apie būtybes, kurios žemiškuose kūnuose ieško dvasinės būties. Paieškos pilnos notykių ir stiprių vidinių išgyvenimų, laikui nepavaldaus žinojimo. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas vyro ir moters sąjungai. Nenorėdama prisirišti prie vienos kultūros sistemos, autorė atmetė galimybę vartoti žodžius asurai (indiškoji kultūra) ir angelai (krikščioniškoji kultūra). Kūrinyje dominuojančias aukštesnes jėgas ji vadina sunautais. Šiame kontekste tai įvardijama būties apraiška po žmogaus. Sunautas turi didesnę už žmogaus sąmonę, ji egzistuoja viena. Kuo mažesnė sąmonė, tuo didesnis sunautų individų skaičius gyvena kartu kaip vienetas. Kai vyras ir moteris kartu, jų samonė gali didėti ir augti, plėstis į kitą lygmenį. Vyriško ir moteriško prado sąjunga sudaro esybę. Autorė įtaigiai pasakoja apie tai, kad tokia sąjunga atskirai neturi galimybių pasireikšti. Duodami pavyzdžiai kaip diena be nakties ar šviesa be tamsos. Knygoje tai ir sudaro pagrindinį vyksmo objektą – žmogus ieškantis antros pusės, tarpusavio santykiai.
  Romane dažnai minimas Dievas. Nors tai nėra brunkama, bet prieš pradedant skaityti tokį kūrinį, reikėtų pagalvoti ar Jums tai priimtina ir nekels susierzinimo. Panaši situacija yra ir su reinkarnacija. Autorė apie tai rašo, kalba šia tema, tačiau knygos pristatymo metu atskleidė mažytį kopromisą: tikintys tuo tegul priima tiesiogiai, o netikintys reinkarnarcija lai vertina tai kaip grožinės literatūros elementą.
  Šiais metais išleistame kūrinyje yra patalpinti du romanai, nes pirmasis jau debiutavo prieš porą metų. Kaip juokauja autorė, žmonės perkantys dabar gauna dvigubai – du romanus vienoje knygoje. 2011 metų romanas – vienu ypu prisėdus parašytas kūrinys, kuriuo L. Stonkutė gyveno dvi savaites, dvidešimt keturias valandas per parą. Kaip ji pasakoja, darydavo pertraukas maistui ir miegui tik dėl to, kad funcionuotų toliau. Visas kitas laikas – rašymas, rašymas ir dar kartą rašymas. Antrasis romanas brandintas du metus. Jame apsistojo nemažai ir istorinių motyvų, kas reikalavo rašytojos atkaklumo tikslinant įykius bei datas. Taip pat vyrauja patirtis sukaupta iš kelionės Indijoje, bendravimo su indų dvasios mokytoju Sohanu Singu.
  Romano autorė su plačia šypsena kalbėjo apie tai, kokį džiaugsmą jai teikia, kad romanas daug duoda ir tiems žmonėms, kurie ezoterika visiškai nesidomi. Įdomiausia tai, kad jis gali suteikti informacijos, kažko pamokyti besidominančius, besigilinančius į ezoterikos sritis, bet tuo pačiu pakankamai daugiasluoksnis, kad įtrauktų, teiktų naudą ir su tuo nesusijusiems.
  Žmonės perskaitę šį kūrinį, dažnai parašo autorei atsiliepimus, kilusias mintis. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių, kad skaitytojas pajautė būseną Viskas bus gerai. Tarsi žinojimas, jog viskas vienu ar kitu būdu susitvarkys. Taip pat būna ir taip, kad skaitytojas pasijunta pats pagerėjęs, psipildęs gėrio – ne nusakomo žodžiais, o juntamo. Galbūt tai sąsaja su tuo, kad kūrinio centras ir sukasi aplink tuos dalykus, kuriuos daugelis lyg ir žino žino, yra patyrę, bet nemoka apsakyti žodžiais, papasakoti.