Žmogus ir jo pasirinkimai Sigito Parulskio romane „Tamsa ir partneriai“

„Tamsa ir partneriai“ – naujausias poeto, eseisto, dramaturgo ir kritiko Sigito Parulskio (g. 1965m.) romanas. Jis skirtas ypač aktualiai ir lietuvių lietratūroje dar beveik nenagrinėjamai temai – žydų žudynėms Lietuvoje Antrojo pasaulio karo metais. Sigitas Parulskis – 19 kūrinių autorius, daugiausia į užsienio kalbas verčiančiamas šiuolaikinis lietuvių rašytojas.
Romane didžiausias dėmesys sutelkiamas  į Antrojo pasaulinio karo metu vykusį žydų naikinimą, jų niekinimą. Prie viso to atskleidžiama ir žmogaus psichologinė būsena. Jo jausenos, nužmogėjimas, viltis bei pastangos išlikti, išgyventi. Parodoma koks žmogus gali būti nenuspėjamas, kaip jį gali paveikti išoriniai veiksniai tuo pačiu darydami įtaką jo vidiniams išgyvenimams.
Visas veiksmas sukasi apie pagrindinį romano veikėją Vincentą. Jis – fotografas. Laimei ar neleimei, tiesiog nelaikiu atsidūręs netinkamoje vietoje jis privalo išduoti savo įsitikinimus. Už išgelbėtą savo gyvybę, visai ne savo noru, Vincentas pasmerkiamas fiksuoti pačias žiauriausias ir kraupiausias Holokausto vietose vykusias žydų žudynes. Idomu tai, kad toks „ėjimas prieš save“ negrįžtamai pakeičia žmogų. Jo mąstymą, jausenas. Žiaurių scenų stebėjimas galiausiai Vincentą priveda prie abejingumo: „Vincentas stovėjo ir žiūrėjo į paplavose gulintį negyvą žmogų. Žiūrėjo suprasdamas, kad visiškai nieko nejaučia, net pasibjaurėjimo. Visiškai nieko“. Tai tik įrodo prie kokių žiaurių sąlygų gali prisitaikyti žmogus norėdamas pats likti gyvas. Nei sąžinė, nei moralė tampa nebesvarbi: „– Karas – kaip skalpelis, atveria supuvusį žmogaus vidų vienu brūkštelėjimu, be jokio gailesčio. Ir, deja, negali jo išgydyti“. Pagrindines Vincento charakterio savybes padeda atskleisti kiti veikėjai. Tai jo „uždrausta“ meilė – žydaitė Judita, patėvis Juozapas, motina, esesininkas, kiti būrio vyrai.
„Tamsa ir partneriai“ – tai ir aistringos meilės istorija. Vincentas įsimyli kitos tautos, kitaip sakant, pasmerktos tautos atstovę, žydaitę Juditą. Jų meilė nuo pat pradžių yra lydima abejonių ir kaltės jausmų. Judita yra ištekėjusi moteris, tačiau dingus jos vyrui žydaitė įsivelia į romaną su Vincentu. Dėl šios priežasties juos nuolat persekioja tarsi šešėlis. Kyla daug abejonių. Juk ta moteris ne tik ištekėjusi, bet dar ir žydaitė. Šių, vyro ir moters, meilė be galo aistringa, neretai lydima erotinėmis scenomis, bet, deja, be ateities. „Meilė panaši į karą. Ir kare, ir meilėje elgiamasi taip, lyg būtum praradęs protą“. Manau, ši citata puikiai atspindi šių dviejų žmonių santykius.
Šiame Sigito Parulskio romane gausu intertekstualumo žymių, simbolių, aliuzijų. Ryškiausias iš jų – religinis motyvas. Čia pabrėžiamas tikėjimas. Tikėjimas į Dievą. Tačiau iškyla labai įdomus paradoksas. Kaip galima tikėtį į Dievą, kažką šventą ir šitaip brutualiai elgtis? Tikėjimas yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas, tačiau aš manau, jog tikėti kažkuo yra labai svarbu. Ypač tada kai norima išgyventi.
Atsiranda gana dažnas kryžiaus simbolis, per kurį norima perteikti kančią. Romane taip pat dažnai minimas ir angelas. Tačiau įdomu tai, jog angelas čia įgija neigiama prasmę: „<... > angelas iš dangaus nusileidžia tik dviem atvejais – arba jį iš ten išvaro už nuodemes, arba jis ateina į šią ašarų pakalnę, kad išplėštų sielą iš vargšo kūno <... >“.
Taigi šis romanas aprašo visas blogio formas. Čia ne tik aprašomas Holokausto baisybėss, bet ir pats žmogus, jo pasirinkimai. O rinktis galima visada. Nors knyga slegianti, sunki, supurtanti žiaurumu, ją skaityti yra įdomu. Skaitydamas imi suprasti, koks iš tikrųjų gali būti baisus pasaulis ir kad tokiu jį padaro ne kas kitas, o žmogus. Žmogus ir jo pasirinkimai.