Mažasis knygų labirintas: kas lemta, tas „nukrinta“ į rankas

Vytauto Didžiojo universitete vykusi knygų mugė – dominantis studentus ir jau nebestudijuojančius, įvykis. Stalai nukrauti knygomis, po jais dar slepiamos dėžės su sunkiu jų turiniu, aplinkui besisukiojantys prekeiviai (tai knygynų darbuotojai arba patys rašytojai). Malonu žvelgti į stirtas knygų, jų ilgiausias eiles išdėliotas priešais skaitytojų – didžiųjų vertintojų akis. Romanai, istorinės knygos, specialybinės, universitetų studentams skirtos knygos, kalendoriai, knygutės skirtos pagalbai namuose ar sode, vaikiškos knygos – čia gausu visko. Rodos, žengi pro knygų eiles ir negali išsirinkti, kuri tau patrauklesnė, įdomesnė, o gal reikalingesnė. Galų gale suvilioja ir kainos, knygos, kurios knygynuose dažnai būna „įkandamos“ ne kiekvieno kišenei, knygų mugėje pigesnės, kai kurių kaina itin nuleista, o tai mėgstančiuosius skaityti gundo. Prie viliojimo meno prisideda ir pardavėjai, kurie neleidžia praeiti, pagauna tavo žvilgsnį, jei jis nukrypsta ties kuria knyga. Jie stengiasi sudominti, papasakoti apie pačią knygą, pasidomėti, kokia tavo, studijuojančiojo, specialybė, o tada pagelbėti ir su studijoms tinkamomis knygomis.

Prisipažinsiu, apsilankiusi knygų mugėje pasijaučiau lyg patekusi į mažytę džiaugsmo šalį. Niekaip negalėjau atsižiūrėti į knygų viršelius, visokiausio storio ir plonumo knygas, vis dar dvelkiančias spaustuve, tačiau man iškilo dilema: o kokios knygos aš noriu? Galybė leidinių gali pirkėjui „apsukti galvą“, priversti nežinoti, ko jis nori, nes ir viena, ir kita, ir trečia knyga atrodo įdomi, reikalinga arba tiesiog graži. Žinoma, čia gali padėti atkaklieji ir išmintingieji pardavėjai, gebantys papasakoti apie knygos turinį, tačiau jei to negana? Štai tada perkantįjį žmogų ir gali ištikti mažytė pirkimo krizė. Toks jausmas apėmė ir mane. Aš žinau, kokias knygas mėgstu, tačiau tokio pobūdžio knygų ten buvo ne viena ir ne dvi. Tai kaip išsirinkti neišleidus visų turimų pinigų? Juk aš studentė, visgi derėtų taupyti ir tiksliai žinoti, ko noriu. Tuomet (kaip ir dera) man į pagalbą atėjo viena iš pardavėjų (kuri, vėliau paaiškėjo, yra rašytoja). Ji nuotaikingai ėmė kalbėtis su manimi, klausdama kas man patinka, domina. Sužinojusi šią informaciją ji šelmiškai šyptelėjo ir parodė man toliau stovėjusią šviesiaplaukę moterį, patardama man su ja pasikalbėti. Kaip liepta taip ir padariau. Paslaptingoji moteris pasirodė esanti ezoterinių knygų rašytoja, besigilinanti ne tik į žmonių santykius, bet ir į dvasinius dalykus. Mane apėmė malonus jaukumo jausmas, nepažįstama moteris pamažu ėmė darytis man artima ir jauki. Pokalbis su ja apie knygas privertė susidomėti ir jos naująja knyga „Azahielle“. Ji užsiminė, kad jos knyga yra apie žmonių dvasinę bendrystę, o knyga tinkama bet kam, kas ieško atsakymų apie dviejų žmonių tarpusavio jausmus, kitaip tariant, kas ko ieško, tas tą ras. Man nepakako tokios nedidelės informacijos apie šią knygą, tačiau autorė, rodos, buvo šiek tiek drovi, kai ėmiau prašyti jos papasakoti daugiau apie savo knygą. Sunkiausia visuomet pasakoti apie savo parašytą knygą, savo „sielos kūdikį“. Tuomet supratau, kaip sunku būna autoriams kalbėti su skaitytojais, nieko nežinančiais apie jų knygas pirkėjais. Gi dauguma iš mūsų knygą mėgsta vertinti skeptiškai ar net nuvertinti jos dar neperskaičius. Kiti skaitydami nesugeba įsigilinti, yra prasti skaitytojai, todėl pabaigus knygą jie nusprendžia, kad ji yra bloga. Galiausiai autorė mane pakvietė į jos knygos pristatymą, kuris turėjo vykti už keleto minučių, tuomet pasiėmė knygas ir su savo drauge (pardavėja – rašytoja, kuri ir rekomendavo pakalbėti su šia moterimi), nuskubėjo į savo knygos pristatymą. Aš, visgi įsigijusi jos knygą, neskubėdama nupėdinau į pristatymą, o atėjus pasijaučiau lyg būčiau buvusi laukiama, nes autorės šypsena skirta man buvo itin nuoširdi.

Pirmiausia autorė prisistatė – tai Loreta Stonkutė. Ji užsiima ezoterika, astrologija, joga, keliauja, bendrauja su įvairiais dvasiniais mokytojais, yra baigusi lietuvių kalbos filologiją ir etnologiją. Ji užsiminė, kad dabar ezoterinius romanus nedaug kas skaito, o tie, kurie tokius romanus rašo, turi domėtis daugeliu dalykų susijusių ne tik su kūniškais dalykais ar pasauliu, bet ir su siela. Ji taip pat paminėjo, kad tuo, kas rašoma jos knygoje, dabar pamažu ima domėtis ir mokslininkai. Autorę tokiam rašymo pobūdžiui įkvėpė Jurga Ivanauskaitė ir Paulo Coelho. Šie rašytojai L. Stonkutei padėjo susivokti, kas jai įdomu ir apie ką ji tikrai norėtų rašyti. Pats romanas „Azahielle“ gimė autorei pajautus dvasinį pastūmėjimą, kaip ji pati minėjo „dvasinę globą“, vien pats knygos pavadinimas reiškia angelo vardą. Knyga yra apie žmonių bendrystę, kai iš vieno atsiranda du, kaip tie žmonės bendrauja, sąveikauja tarpusavyje, kas juos sujungia, skiria, kaip iš dviejų atsiranda vienas vienetas ir atskirų žmonių bendri dalykai. Rašydama autorė  mąstė, kaip žmogus evoliucionuoja. Ji kalbėjo apie tai, kad visa informacija apie mus slypi sieloje, o kūnas tėra indas, kurį siela ir susikuria. Žmonių bendrystė knygoje pavadinama egregoru, o kuo daugiau egregorų jungiasi, tuo jie stipresni, kitaip tariant, kuo daugiau žmonių susijungia bendravimo, sielos panašumu, tuo jie jaučiasi saugesni ir mažiau pažeidžiami. Knygoje taip pat kalbama apie reinkarnaciją, autorė apie tai pasakodama šiek tiek jaudinosi, nes ne kiekvienas tiki tokiu dalyku. Pati knyga susideda iš dviejų dalių – tai dvi knygos vienoje, todėl autorė juokaudama kalbėjo, kad skaitytojams „nuskilo“, nes gaus dvi knygas už vienos kainą. Įdomu yra ir tai, kad visos jos knygos yra papuoštos saulės motyvu – tai pradinė mintis. Toji saulė taip pat primena vyzdį, du pasaulius: tą į kurį žvelgiu aš ir tą, kuris žvelgia į mane. Knyga turi ypatingą poveikį žmogui – ją perskaičius pasijauti, jog viskas bus gerai.

Pasibaigus knygos pristatymui autorė atrodė maloniai nuvargusi, bet galėjai įžvelgti, jog pasakodama apie save ir savo knygą ji atidavė dalelę širdies čia susirinkusiems. Ji skatino jai parašyti, turint klausimų nebijoti klausti. Išeidama iš romano pristatymo jai padėkojau ir nusprendžiau, kad tai, kas žmogui yra skirta, tą jis ir gaus vienu ar kitu keliu. Dabar vis dar tebeskaitau šį romaną ir pamažu kaupiu klausimus, kuriuos galvoju užduoti autorei, parašiusi elektroninį laišką. Tai koks mano įsigytos knygos kelias? Nežinodama, ko noriu, susipažinau su pačia autore, užmezgiau tą menkutį tarpusavio ryšį, dėl kurio dabar negaliu pamiršti šios moters. Knyga daro didelį poveikį žmogui, bet kartais dar didesnę įtaką gali padaryti pažintis, su tos knygos motina ar tėvu. Kūrinys spinduliuoja savitą energiją, tačiau pats autorius būna to įkūnytojas, kurio gali lyg mokytojo klausti patarimų. Nesigailiu įsigijusi šią knygą, o dar laimingesne mane daro pažintis su autore. Manau, jog kiekvieną iš mūsų gali praturtinti skaitymas, sutaisyti kai kurias mumyse lūžtančias ar apkerpėjusias kerteles, o jeigu mes dar aktyviai bendrautume ir su knygų autoriais, tai taptume labiau sąmoningi  ir jautresni vieni kitiems, nes kuriantys žmonės sugeba pasauliui perteikti tas emocijas, kurių mes šalinamės, vengiame ar kartais apie jas net nepagalvojame.