Rašyk
Eilės (78253)
Fantastika (2309)
Esė (1557)
Proza (10924)
Vaikams (2717)
Slam (80)
English (1198)
Po polsku (372)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Tai buvo tokia akimirka, kai labiausiai jautiesi gyvas – tas gyvumas toks tikras, toks apčiuopiamas, kad net jauti, kaip jis spaudžia tave, toks didžiulis, gigantiškas ir nematomas. Petras giliai įkvėpė per nosį – net kvapas buvo kitoks, žadėjo dar nematytas vietas, galimybes, pojūčius.

Per nugarą perėjo šiurpuliukai, supratus, kad dabar jis yra gyvas, kaip niekada. Kad dabar yra tas metas, kurio su nepaaiškinamu ilgesiu laukia jaunuolis, o jo sulaukęs niekada nebeištrins iš atminties – kad ir kiek dešimtmečių prabėgtų, kas benutiktų, net ir mirties patale gulėdamas, nebegalėsi tos nuotaikos prisiminti taip, kad širdis nepradėtų plakti stipriau. Nes būtent šią akimirką tu esi gyvas ir tvirtai laikai savo gyvenimą savo rankose.

Keista ir baugu; senas gyvenimas – palaidotas, užbrauktas ir tapęs svetimu. Jokios prievolės, jokia praeitis dabar jam neturi galios. Prieš akis – nauja pradžia, be jokių pykčių, pažinčių ir bereikalingos naštos, kurią kiti taip kruopščiai kaupia visą savo gyvenimą. Niekas nieko nenurodo, niekas nieko tau neprikiša. Lyg butum baltas švarus popieriaus lapas.

Petras dar kartą įkvėpė to gaivaus oro, kurio taip nori tas, kurį slegia kasdienybė ir jos pančiai – darbas, paskolos, namai, sutuoktinis, vaikai, padėtis visuomenėje ir geras vardas – ir šis oro gūsis jam buvo skanesnis už egzotiškiausią vyną iš tolimų kraštų. Nes jis buvo laisvės oras, bylojantis, kad jį nelaisvėje laikę civilizacijos, aplinkos, kurioje augo, pančiai, dėl kurių jis taip stengėsi ir taip nekentė, nebepančioja jo.

Vaikai užauginti. Ant žmonos, kaimynų, giminių, viršininko – ant visko spjauti. Dabar jau niekam nereikia nieko įrodinėti.

Atlošęs galvą jis dar kartą – jau trečią – giliai įkvėpė ankstyvo pavasario oro, kuriame buvo kažkas neįprasta, ką galėjai sunkiai paaiškinti žodžiais; sunkiai apčiuopiama viltis, kažkoks keistas nerimastingas džiaugsmas – idėja idėjos, tyliai kuždančios į ausį, kad dabar tu, jau turintis gyvenimo patirties ir išminties, gavai antrą galimybę pradėti nuo pradžių, tapti savo gyvenimo kalviu.

Įkvėpęs Petras užmerkė akis ir laikė tą oro gurkšnį, negirdėdamas, kaip darbininkai iš namų neša įvairiausius daiktus ir krauna juos į sunkvežimį. Čia – ne be jo namai, o banko. Ir šių daiktų jam neprireiks.

Šiandien jis tapo benamiu.

Atsimerkęs Petras iškvėpė tokį skanų, iki skausmo išsiilgtą laisvės orą ir nužvelgė gatvę, kuri šiandien lyg nuolankus šuva išsitiesė priešais jį. Prieš akis vingiavosi daugybė kelių, o jis galėjo pasirinkti tą, kurio įsigeis širdis.
2013-11-30 17:03
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-02 16:25
Lengvai
Pirma, labai tikiuosi, kad tai tik įžanga į būsimą istoriją, kitu atveju - visai netraukia iki savarankiško kūrinio.

Antra, net jeigu tai ir įžanga, norėtsųi daugiau detalių. Truputį įgriso skaityti apie tą gaivų orą, lyg autorius labai labai norėtų mus, skaitytojus įtikinti, kaip jaučiasi veikėjas ir perspaustų įtikinėdamas. Kartais mažiau yra geriau.

Kol kas 2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą