Elgesio modeliavimas

Nagrinėjant elgesio modeliavimo problemą būtina apsibrėžti elgesio sąvoką. Sunku pastebėti, tačiau elgesys nėra vien tik išorinio motorinio aktyvumo apraiška. Manau elgesį reikėtų suprasti kaip organizmo fiziologinių reakcijų visumą, palaikančią jo vientisumą  ir įgalinančią genetinio plano realizavimą. Taigi, mano nuomone organizmo elgesys arba jo dinamika apima ne tik animalines, tačiau ir vegetacines funkcijas. Dažnai tenka išgirsti sakant: „Elgesio modeliai“.  Natūraliai iškyla klausimas: Kokio elgesio modeliai? Manyčiau tikslinga atskirti elgesį į dvi atskiras kategorijas: a) vykstantį organizmo vidinėje erdvėje b) nukreiptą į išorę. Aišku, kad toks skirstymas yra sąlyginis, juk žmogaus išorinė išvaizda visiškai priklauso nuo viduje vykstančių procesų. Visgi išoriniam elgesio modeliavimui paklūsta tik į aplinką išreikšta informacija apie organizmą, todėl modeliavimo kontekste elgesį geriau laikyti organizmo aktyvumu ar pasyvumu nukreiptu į aplinką. Norint sukurti elgesio, kaip ir betkurio kito tikrovės reiškinio, modelį, pirmiausia turime jį suvokti ir tokiu būdu gauti žinių apie jį. Kaip mes suvokiame tikrovę? Yra du pagrindiniai tikrovės suvokimo būdai: a) racionalus arba nuoseklus b) simultaninis arba vienalaikis. Suvokiant pirmuoju būdu mes analizuojame tikrovę ir atskiras jos dalis jungiame nuosekliai į vieną visumą, o suvokiant antruoju, mes jungiame vienu metu daugiau nei vieną tikrovės elementą į bendrą visumą. Be to, žinias apie elgesį galime įgyti netiesioginio tikrovės suvokimo būdu, o logiškai išvedant vienas žinias iš kitų arba simultaniškai susiejant atskirus tikrovės elementus į visumą ir užpildant trūkstamas spragas jau turimomis žiniomis. Atsižvelgiant į du pagrindinius suvokiamos informacijos tipus, garsinį-verbalinį ir vizualinį, elgesio modeliai gali būti kuriami naudojantis verbalinėmis arba vizualinėmis žiniomis, todėl modeliai kuriami identiško tipo žiniomis, pvz. suvokta vizualinė informacija atsipindima vizualinėmis priemonėmis, arba transformuojami iš vieno tipo suvokiamos informacijos į kitą tipą, pvz. iš vizualinės į verbalinę. Dar sudėtingesnis modelio kūrimo būdas yra sukūrimas identiško modelio, o po to jo transformavimas į kitokio pobūdžio informacijos modelį. Modelio kūrimas gali skirtis laiko atžvilgiu su suvokiamu elgesiu. Gali būti modeliuojamas praeityje suvoktas elgesys, esamuoju laiku suvokiamas elgesys arba ateityje vyksiantis elgesys. Be to modeliuojamas gali būti savo paties arba kitų žmonių elgesys. Pažinimas pasiekia savo aukštumas derinant atskirus modeliavimo metodus, pvz. esamajame laike suvokus atskirus vizualinius tikrovės elementus susijusius su elgesiu, tačiau atspindinčius tik mažą jo dalį, ir atlikus jų vizualinę analizę sukuriame vizualinį modelį, kurį po to  transformuojame į verbalinį modelį, loginiu vizualiniu ir verbaliniu būdu įgyjame papildomas žinias apie buvusį elgesį, simultaniškai apjungiame visus atskirus elementus ir pakartotinai sukuriame verbalinį ir vizualinį buvusio elgesio modelį. Toks elgesio modeliavimas atveria neišsemiamo pažinimo šaltinius.