Zitos Čepaitės „Emigrantės dienoraštis“: eseistika ar publicistika

Idėja temai gimė visai netikėtai. Tiksliau, man ji net negimė, ją pakuždėjo doc. dr. Dalia Kuizinienė. Jos teigimu, nors pati Z. Čepaitė savo kūrinį vadina esė, jis vis tik labiau panėšėja į publicistiką. Įdomu. Tad perskaičiau minėtą knygą, į pagalbą pasitelkiau dvi esė apie esė (taip, nesuklydau – esė apie esė) – V. Kubiliaus „Esė – esminio galvojimo teritorija“ ir G. Beresnevičiaus „Eseistikos tendencijos moderniojoje Lietuvoje“ – ir bandžiau atsakyti į jau minėtą klausimą: eseistinis ar vis tik publicistinis tekstas yra Z. Čepaitės „Emigrantės dienoraštis“?
Iš pradžių pažvelkime į kūrinį pro G. Beresnevičiaus esė prizmę. Pasak jo, esė būdingas grakštus neišbaigtumas ir tai tikrai galime rasti „Emigrantės dienoraštyje“, geriausias to pavyzdys – pabaiga. O pabaiga tokia, kad pabaigos tarsi nėra, knyga baigiasi taip pat, kaip ir bet kuris kitas skyrius. Tačiau neatrodo, kad jos trūksta, kad skaitytojas paliekamas be kažkokios atomazgos. Atomazgos ir nereikia, nes kulminacijos nebuvo. Toliau – ironija. Dar vienas taškas esė sąskaitai, nes ironija ir saviironija nors ir nelabai dažnas, bet ir neretas kūrinio svečias. Norite pavyzdžio? Štai: Pasijutau nejaukiai, lyg būčiau kalta, kad štai mes tarsi urmu tiekiamos prekės grūdamės ten, kur ji teikėsi asmeniškai ateiti. (p. 130-131).  Intelektualinė provokacija kuriama klausimais pačiai sau, bet tokiu būdu susimąstyti paraginamas ir skaitantysis. Tai, ką G. Beresnevičius vadina „juoda-balta“ kategorijų nutrynimu, Z. Čepaitė puikiai išpildo.  Nėra vienos tiesos, viskas nėra tik teigiama arba tik neigiama, nėra noro įrodyti savo tiesą kaip vienintelę teisingą. Knygoje abstu socialinės kritikos: akmenys mėtomi tiek į tautiečių, tiek į užsieniečių, tiek ir į pačių anglų daržus. Tiesa, kritika gana švelni, dažnai pateikiama su humoru. Žaismės suteikia svetimybės: sitingas, paundinė, babajus, beisikai ir pan. Taip pat iš to gimsta intelektualinis žaidimas. Šalia svetimybių pasipila ir įvairūs terminai, įpinami politiniai ir istoriniai motyvai, minimi garsūs autoriai ir jų kūriniai, kas rodo intelektualumą. Emocingumas neatsiejama šio kūrinio dalis, jis lydi jei ne kiekvieną, tai bent kas antrą puslapį. Aktualumas taip pat per kraštus veržiasi – nenuslėpsi.
Bet kelių savybių, pasak G. Beresnevičiaus būdingų esė, čia nerasime. Visų pirma – kompaktiškumo.  Maždaug 300 puslapių – nei daug, nei mažai, bet žodis „kompaktiškas“ čia jau netinka. Noro kažką keisti (tautos būklę, padėtį, savimonę...) čia taip pat neįžvelgiau.
Kubiliaus esė pateikiama dar kiek kitokių savybių. Mąstymas keliais kanalais, diskursais vienu metu – pliusas „Emigrantės dienoraščiui“ kaip esė. Nėra griežto plano, pasakojimai šokinėja nuo vieno prie kito, vieni lieka tarsi nepabaigti, nes įmaišomos kitos istorijos, kiti papasakojami nuosekliai nuo pradžios iki galo. Dar teigiama, jog esė būdingas kokios nors istorijos pasitelkimas ne tam, kad papasakotum jos turinį, o tik kaip pretekstas esmės stebėjimui – šis bruožas taip pat randamas kūrinyje, netgi labai dažnai. Tekstas atrodo parašytas laisvai, neplaningai, bet kartu jaučiama ir vientisumo grandis – dar vienas taškas į esė sąskaitą. Kitas svarbus bruožas – intymus atvirumas. To šiam tekstui tikrai netrūksta. Atskleidžiami asmeniški, privatūs, intymūs faktai apie save, savo asmeninį gyvenimą. Iš to išplaukia dar viena savybė, jog pasakotojo teiginiai esė tekste turi liesti ir jį patį. Nekalbama tik jūs arba jie vardu, net ir kritikuojant atsiranda aš kaip kritikuojamos visuomenės dalis.
Vėl gi yra ir neišpildytų savybių. Kūrinyje nėra naujų, netikėtų vaizdų ar metaforų, žaismingo judrumo, spontaniško gyvenimo visumos suvokimo taip pat nerasime. Kalbėjimas nepanašus į esė būdingą kalbėjimą tarsi su savimi, skaitant jaučiama, jog kalbama skaitytojui, bet iš kitos pusės – visa literatūra siekia sukurti dialogą, kitaip ir būti negali.
Susumavus visus „eseistiškus“ ir „neeseistiškus“ bruožus, manau, galime sutikti su pačios autorės nuomone, jog tai esė tekstas. Galbūt lengvai pasviręs į publicistikos pusę, bet rezultatu 16: 6 vis tik laimėjo esė.