išpažintis

-Aš nusidėjau. Esu kalta, labai kalta.
Buvau jauna. Tiesiog, kai esi septyniolikos, gali tikėti, kad viskas yra įmanoma, kad visas pasaulis guli tau po kojomis. Tikėjau savimi, tikėjau kitais. Buvo lengva. Labiausiai norėjau mylėti ir būti mylima. Ar gali atsisakyti to, kai atsiranda žmogus, galintis tai pasiūlyti?

Antradienis turėjo būti Ta diena. Buvo viena iš tų nuostabių pavasario dienų, kai jau šilta ir saulėta. Aukštakulniai, suknelė, butelis šampano rankinėje.  Dar niekad gyvenime nesijaučiau tokia suaugusi ir tokia išsigandusi.

Įsikūrėme ant lovos. Svetimos. Daug nekalbam. Jis sako, kad myli. Gerai. Keista tą girdėti ir tuo tikėti. Bet gera. Jis vaišina mane taure vyno, toliau seka burbuliukai. Atsistoju, kambarys sukas. Nesuprantu. Visada žinojau, kiek galiu išgerti, ir dabar nebuvau išgėrus nė pusės to. Taip būti neturėjo. Sunku kalbėti. Jis laiko mane, vedasi. Kojos pinasi. Kažkur toli pasąmonėje suprantu, kad jis man taip padarė, bet veju tą mintį šalin. Jis kartoja, kad myli ir užgula mane. Viskas bus gerai, nebus nieko ko tu nenori, nebijok.

Iš paskutinių jėgų prašiau jo sustoti. Bandžiau nustumti jį. Maldavau. Tada pirmą kartą gyvenime supratau, kad įmanoma tiesiog dingti. Manęs nėra nėra nėra. Kartojau mintyse, kol patikėjau. Čia ne aš. Jis išėjo. Verkiau, kaip niekada gyvenime. Maniau, niekada negalėsiu pakilti nuo grindų, niekada nebebusiu žmogumi. O vėliau supratau, kad turiu tik du pasirinkimus. Galėjau patikėti, kad viskas buvo taip, kaip aš norėjau, arba galėjau likti išniekinta. Aš visada norėjau jaustis padėties šeimininke.

Žinojau, kad po dviejų dienų jis išvažiuos ir aš jo niekada nepamatysiu. Klausiausi jo pažadų, atsisveikinau. Neliko nieko, kas galėtu tai priminti. Tik aš. Viską, kas buvo toliau, galima vadinti laisvu kritimu. Norėjau būti tokia bloga, kokia tik galiu. Norėjau nusipelnyti tos bausmės, kurią jau buvau gavus. Susitikinėjau su jo broliu. Melavau viską, ką tik galėjau. Vėliau buvau su niekuo. Nenorėjau būti kam nors artima. Elgiausi taip: jei tik pagalvodavau, kad tai blogai, būtinai tą padarydavau. Viskas neteko prasmė. Slydau per gyvenimą už nieko nesilaikydama. Norėjau greičiau atsidurti dugne.

Tada sutikau žmogų. Gerą, protingą. Visų svarbiausią – nieko nežinantį apie mane. Jis matė mane tokią, kokios aš jau beveik negalėjau prisiminti. Norėjau būti verta tokio žmogaus. Žinojau, kad tokia, kokia esu, niekada nepatiksiu jam. Tada supratau, kad neprivalau bausti savęs. Juk viso to galėjo ir nebūti. Jeigu yra dalykas, kurio niekas nežino, tai jis ir neprivalo būti tikrove. Kūriau save iš naujo. Iš pradžių tai buvo vaidyba. Tarsi dėvėtum svetimus batus. Nepatogu ir keista, bet  laikas bėga ir viskas apsitrina. Svetima tampa savu. Sunku tik nepamiršti, koki vaidmenį pasirinkai.