Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Dviejų lietuvių pamąstymai...



Taip liūdna man kartais ant saulės laidos!
Tarytum šviesos spinduliuos
Palydžiu sapnus paskutinės maldos;
Lyg, rodos, ko trokštu, gailiuos!
Ir norint rytojaus sulaukti viliuos,
Man liūdna ant saulės laidos.

Tikrai, juk neretai apima toks liūdesys... Kartais liūdime, kai kažkas nepasiseka, kažkas įskaudina. O kartais liūdesys atslenka kaip koks nemalonus ir nelauktas padaras iš kokio tamsaus, drėgno rūsio ir užgula krūtinę. Nei tu jį nuvysi, nei ką... Ir net neaišku ko jis, toks nelauktas, prisistatė į tavo namus ir reikalauja dėmesio.
Apsižvalgius aplink suvoki, kad ne vienintelis toks esi, liūdinčių daug, labai daug. Štai troleibuse sėdi kelios susiraukusios moteriškės, vairuotojas irgi „ne nuotaikoj“. Kažkur skaičiau, kad užsienyje moterys eina apsipirkti vien todėl, kad joms liūdna, na, kad būtų smagiau. Mane neretai po apsipirkinėjimų apima depresija. Ne, ne todėl, kad nėra pinigų, o to ar ano būtinai reikia, todėl, kad dažnai jaučiuosi taip, lyg tą pardavėją labai trugdyčiau. Būna, pažvelgia į tave tokiu žudančiu žvilgsniu, atrodo lyg norėtų pasakyti: „na, sėdėk tu namuose geriau, duok man ramybę“. Visuotinis liūdesys... Net visa aplinka liūdi – pilkas dangus, asfaltas, pastatų sienos, net mano paltas pilkai piktas ant manęs, kad neleidau jam šiandien ilsėtis spintoje: „na, gana čia vaikščioti visur, šiandien man „ne ta diena“, apsivilk striukę“. Liūdna nors stauk vilko balsu...
Ar lietuviai liūdna tauta? Pamenu, brandos egzamine reikėjo pasirinkti rašyti pateikto kūrinio interpretaciją arba samprotaujamąjį rašinį. Kadangi man niekada nesisekdavo analizuoti kažkieno tekstus (sakoma, kad patys rašytojai ne visada turi omenyje tai, ką skaitytojai juose įžvelgia), tai pasirinkau pasamprotauti. Viena tema ir buvo apie tai, ar tikrai lietuvio širdį visada spaudžia nuliūdimas (tema skambėjo kažkaip panašiai). Tiesą sakant, aš jau seniai svarsčiau, kodėl gi mes esame tokie šalti, liūdni?
Pačių priežasčių rasti būtų sunku. Gal dėl klimato? Tai šilta, tai šalta, nepastovumas, o vistik šaltasis-tamsusis sezonas trunka gerokai ilgiau nei šviesusis-šiltasis. Ir savižudybėmis bei emigracija mes pirmaujame. Nelinksma, kai pagalvoji, nelinksma...
Norite dar liūdnumo apraiškų? Literatūra. Kiek daug poetų vis dūsauja. Ir ne vienam Maironiui liūdna, liūdna ir kitiems mūsų šviesuoliams. O kaip lietuvių tautosaka? Pasakos, kurios, atrodytų, turėtų nuraminti vaikus, padėti jiems užmigti ir sapnuoti gražius sapnus, neretai baugina. Ar prisimenate pasakas apie lapes ir vilkus, kur lapė taip skaudžiai apgauna vilką ir tas arba eketėj uodegą nušala, arba dar kaip nors tikrai skaudžiai užsigauna. Baisu juk, ir kaip mes vaikystėj po tokių pasakų užmigdavom ir net košmarų nesapnuodavom? Kai buvom vaikai, matyt, tokių baisybių nesureikšmindavom. Žodžiu, jau nuo pat mažumės esame mokomi, kad pasaulis žiaurus ir nieko čia nepadarysi. Iš kitos pusės, jei jau mes taip mokomi, tai turėtumėm priprasti, bet kur tau... Tik verkiam, skundžiamės tuo blogu gyvenimu.
Pažįstami gyvena užsienyje, vienoje iš lietuvių itin pamėgtų salų. Jie giriasi, kad puikiai gyvena, o mus, vargšelius, kurie likome šitoj ašarų pakalnėj, bando paprotinti, įtikinėja, kad pražūsim mes čia. Na, atrodo pasisekė žmonėms, tegu tik džiaugiasi. Tačiau tuoj pamiršta ką sakę ir ima skųstis kaip pavargsta, dirba nuo aušros iki saulės laidos, sveikatą baigia susigadinti, o ir pinigų vis tik trūksta... Taigi, peršasi mintis, kad mes skundžiamės net tada, kai gyvenimas yra tobulas. Na, vistiek negerai, nors tu ką.
Dar viena mūsų liūdnumo apraiška yra itin mėgstama „šventė“ (parašiau kabutėse, nes pati šios dienos švente nepavadinčiau) – Vėlinės. Pradedame ruoštis jau prieš savaitę, prisiperkame žvakių, („Maximoj“ jas net padėklais pardavinėja, kaip kokias bandeles), chrizantemų arba plastikinių gėlių. O jau per Vėlines kapinės pilnos, nėra net kur mašinos pasistatyti. Atrodo, kad mums tikrai patinka verkti, bent jau vieną dieną per metus be sąžinės graužaties.
Lapkričio pirmosios proga vienoje moterims skirtoje interneto svetainėje šalia grožio, santykių patarimų buvo įdėtas vienas tekstukas su pasvarstymais apie kapinių lankymą. Autorė rašė, kad jei jau žmogus nenueina aplankyti ir, svarbiausia (!), sutvarkyti savo anapilin iškeliavusio artimojo kapo, tai jis yra blogas, jis kritikuojamas ir panašiai. Bet galbūt tas žmogus tiesiog negali nueiti ten, nes jam per daug skaudu atsiminti tą žmogų, kuris jam buvo be galo svarbus, be kurio gyvenimas tapo kokį milijoną kartų liūdnesnis. Ši autorės mintis buvo tarsi mano pačios, tačiau niekada garsiai neištarta. Prieš kelis metus nuo sunkios ligos mirė mano kaimyno (dar labai jauno vyro) mama. Vyriškis į kapines užeina tikrai labai retai, nes kapas iš tiesų visiškai apleistas. Kita kaimynė, jau pagyvenusi dama, nuolat su neapsakomu pykčiu šneka apie vaikiną, kritikuoja jį, kad jis nesirūpina ir, matyt, nemylėjo savo mamos. Bet juk tikrai, daugelis įvertiname žmogų tik tada, kai jį prarandame. Atrodo nieko čia baisaus, kad brangiam žmogui kažką pikto pasakai arba paskelbi „nekalbadienius“. O kai to žmogaus nebėra šalia, tai supranti, kiek daug jis tau reiškė. Gal todėl mes taip mėgstame lapkričio pirmąją? Bandome tarsi atsilyginti jau mirusiam, kuriam jau tikriausiai ir taip viskas vistiek, ir iš paskutiniųjų gražiname kapą?
Iš tiesų mūsų tautos liūdnumas stipriai pastebimas net užsieniečių, juk grįžus iš užsienio ir pasakojant artimiesiems įspūdžius, išsprūsta, kad štai ten žmonės draugiškesni, šypsosi. Labai retai susimąstome, kad gal po šypsenomis jie slepia tokias pat emocijas, kurios būdingos mūsiškiams, jie tik užsideda kaukes ir bando apsimesti, kad viskas gerai. Gal ir geriau būti tokiems, kurių prastos emocijos matomos ir veide, gal geriau nekaupti blogų jausmų, o juos išleisti, kad vėliau jie „nesprogtų“ didesne jėga? Kyla tik klausimas, ar tikrai tik lietuvio širdį spaudžia nuliūdimas? Gal tai būdinga visiems žmonėms, nepriklausomai nuo tautybės? Gal yra visiškai normalu retkarčiais paliūdėti ir „nuleisti garą“, kad vėliau galėtum gyventi „šviežia galva“?


*

Nuolat girdžiu skanduotes, kad Lietuva yra pesimistų, savižudžių ir alkoholikų tauta. Pala, pala. Ir vėl ta pati dainelė, skambanti ir vis nenutylanti. O man kyla pasipiktinimas, nejaugi mes tikrai esam tokie beviltiški? Taigi, pirmiausia nusprendžiau patikrinti statistiką. Pradėjau nuo savižudybės statistikos. Na taip, mes vis dar gerokai pirmaujame, bet apžvelgus duomenis aiškiai matosi, kad nuo 2000 metų savižudybių skaičius Lietuvoje po truputį mažėja. Gal ir neblogai, juk nereikia tikėtis, kad vieną rytą pabusime ir pasaulis bus naujai padarytas. Po V. Šapranausko mirties žiniasklaidoje imta daugiau kalbėti apie savižudybes. Straipsnių antraštės čia rėkte rėkia, kad vaje vaje kokia bloga dabartinė situacija. Aš vėl tikrinu statistikos duomenis, gal nepastebėjau pastarųjų metų skaičių pakilimo, bet aiškiai matau, padidėjimą tik per 0, 1 dalį. Nemanykit, kad raginu mus visus apsimesti, kad savižudybė pas mus neegzistuoja. Na, o alkoholio vartojimą nuo 2008 m. per 4 metus pavyko sumažinti beveik 5 proc. Gal ir ne kažin kas, bet geriau nei nieko.
Dar vienas dalykas, kuris nepraslydo pro mano akis. M. Dargužaitės straipsnis apie pačių lietuvių kuriamą Lietuvos įvaizdį. Internete buvo paskelbtas filmukas investuotojams pristatantis Lietuvą. Pasirodo čia atsirado pavienių labai žalingų komentarų, kurie turėjo būti užblokuoti. Ką? Užblokuoti? Bet čia juk laisva internetinė erdvė. Taip, pasirodo, kai kurie komentarai taip blogai atsiliepia apie Lietuvą, kad gali atbaidyti investuotojus. Taigi, pasirodo, kad kiekvienas mes, suvokdamas tai ar ne, prisidedame prie savo šalies įvaizdžio kūrimo. O aš bandau mintyse įsivaizduoti, kokie galėjo būti tie komentarai:

UŽBLOKUOTASx: Visi kvalifikuoti darbuotojai jau seniai išvažiavę iš Lietuvos. o likusiųjų diplomai beverčiai – dauguma jų nupirkti.
UŽBLOKUOTASz: Lietuvos verslininkai didžiausi išnaudotojai, verčia vergauti, laiku nemoka atlyginimų.

Noriu pritarti šiems komentarams. Taip. Tikrai Lietuvoje blogai gyventi. Čia trūksta geriamo vandens. O kur dar vykstantys žemės drebėjimai, cunamiai, uraganai, potvyniai nusinešantys šimtus gyvybių, neatpažįstamai suniokojantys miestus. Čia vyksta teroristų išpuoliai, masinės žudynės kino teatruose ir mokyklose.  Vyksta riaušės gatvėse, pilietiniai karai. Taip, būtent čia, nes čia yra taip blogai gyventi ir esam taip viskuo nusivylę, kad blogiau jau negali būti todėl reikia kuo greičiau dingti iš čia. Ir tai visai nenuostabu, taip ir turėjo būti. Prisiminus skaudžius praėjusio amžiaus istorijos laikmečio įvykius, natūralu, kad turime stiprų menkavertiškumo kompleksą. Turi praeiti nemažai laiko, kol susigražinsime savivertę, tik ar spėsime tai padaryti kol neišsibarstėme į visas puses ir neišbarstėme to, ką turime tik mes, lietuviai. Lapkričio mėnesį paskelbtoje apklausoje paaiškėjo, kad 70 proc. lietuvių yra nepatenkinti savo pragyvenimo lygiu. Skaičiai čia išties ne patys puošniausi, todėl komentarai neturėtų stebinti. Kiek tauta turi nekęsti savo šalies, kad jos atsiliepimai apie savo šalį turi būti blokuojami, kad nepablogintų ir taip blogos padėties.  Man patiko mintis, viename straipsnyje kur rašoma, kad Lietuvoje yra „dažnas mankurtizmo reiškinys: niūriomis mintimis gyvenančių piliečių saujelė savo pesimistinėmis idėjomis be vargo „užkrečia“ dalį visuomenės“.  Tačiau tame pačiame straipsnyje rašoma apie lietuvių būdą džiaugtis kai kaimyno namas dega. Kiek jūs  asmeniškai tokių žmonių pažįstate, kurie džiaugiasi kito nelaime?
O man vis tiek norisi rėkti: nėra čia taip jau blogai ir gyventi Lietuvoje tikrai galima. Ne tik, kad galima, bet ir reikia. O kodėl reikia, aceit jau mūsų čia taip mažėja? O gal daugėja? Kaip toj dainoj „susikraunu daiktus, užtrenkiu duris“. Tik klausimas prieš kieno nosį užrenkiu? O man nėra blogai gyventi Lietuvoje, aš nesiskundžiu. Turiu savo nelietuvišką nuomonę ir man gerai. Negraužiu savęs, kad esu čia, o ne ten. Čia visko yra. Tualetinio popieriaus ne tik, kad netrūksta, bet galima rinkis iš daugybės rūšių.
Visada galima pasirinti juodą arba baltą. Čia visai kaip tose užduotėlėse, kur pateikiami du iš pirmo žvilgsnio visiškai vienodi paveikslėliai ir reikia juose surasti dešimt skirtumų. Lygiai taip pat, kaip tų skirtumų, galima ieškoti teigiamų ir neigiamų dalykų mūsų šalyje. O gal verta rinktis aukso viduriuką ir pabandyti surasti vietoj 10 blogų skirtumų tik 5, o likusius 5 gerus?
Kad jau esam lietuviai tai pradėkime nuo gerų. Nepamirškime pakalbėti apie Lietuvos žmones, kurie yra tokie užimti ir aktyvūs, kad jiems nėra kada skųstis ir verkšlenti. Jie nuolat veikia, kuria, ir lygiai taip pat patiria nesėkmių. Bet jie žino, kad tą laiką ir energiją kuriuos iššvaistytų skundam, pesimizmui, bambėjimui jie gali daug produktyviau panaudoti gyvenimo kūrybai. Kodėl negirdime skanduočių, kad mes patys geriausi, kad gerai pavarėme konkurse? Juk šiais metais Lietuvos aukštąjį mokslą pristatantis filmukas Berlyne buvo apdovanotas kaip geriausias „Digital Communication Avards 2013“ apdovanojimuose. Reikėtų pridėti, kad tarpusavyje varžėsi NET 600 Europos įmonių ir institucijų. Mes pirmaujame  Europoje pagal interneto prieinamumą mokyklose. Pirmaujame Europoje pagal spartaus interneto naudojimą. Pirmaujame Europoje pagal aukštąjį išsilavinimą įgijusių žmonių skaičių. Pastebėjau, kad žmonės apskritai linkę daugiau dėmesio skirti blogiems, negu geriems įvykiams. Kad jau mėgstame kaltinti visus iš eilės, apkaltinkime žiniasklaidą, kuri koncentruojasi tik į blogiausius skandalingiausius įvykius. Sėkme juk ilgai nesidžiaugsi. Pasidžiaugei dieną ar dvi ir viskas. Čia tau ne kokia nelaimė, apie kurią galėtum kalbėti visą mėnesį, o gal ir metus.
Pereikim prie kitos svarstyklių pusės. Tas lietuvio pesimizmo mechanizmas veikia, kaip užburtas ratas. Tai paprasčiausia psichologija. Kuo daugiau piktiniesi, kuo  daugiau energijos ta linkme spinduliuoji tuo daugiau neigiamų dalykų pamatai. Tuomet net ir smulkmena atrodo didžiausia nesėkmė, ir kiekviena klaidelė, kiekvienas neigiamas įvykis tampa simboliu, patvirtinančiu pasąmonėje egzistuojantį archetipą. Va, išgirsti kokį naują kvailą įstatymą ir iš karto pagalvoji, aš taip ir sakiau, kad mūsų valdžia tik pinigus vagia. Tačiau jeigu nors vieną dieną paįvairinimui liūdnas ir viskuo nepatenkintas Lietuvos pilietis, taip kaip mėgsta gerti alų krepšinio rungtynių metu, imtų gerti gerą ir teigiamą informaciją, oi, patikėkit, apsineštų dar ne taip.
Kodėl mūsų gatvėse tiek liūdnų veidų? Apie ką jie galvoja, nuo ko jie pavargę? Jeigu ir turime bent lašelį energijos po sunkios dienos tai ir atiduodame ją pykčiui, nepasitenkinimui ir liūdnumui. Vienoje savo esė P. Pukytė rašo, kad britai yra įsitikinę, jog visi Rytų Europos gyventojai, įskaitant ir lietuvius, neturi humoro jausmo. Tų britiškų ar amerikietiškų komedijų, prisipažinsiu, tikrai dažnai nesuprantu. Bet kartais važiuodama troleibusu pradedu šypsotis visa burna, o kartais net garsiai susijuokiu. Ir kaip man nesijuokti jeigu tiek gerų emocijų kelia „M-1 ryto šou“ dienos anekdotas. Gal mums reikėtų vartoti daugiau energetinio gėrimo Red Bull, kuris suteikia sparnus. Tik jei visi pakiltume, tai klausimas: kas tuomet stovėtų ant žemės?  Galbūt mums trūksta meilės sau ar idealizmo. Anglijoje po to kai viena garsi futbolo komanda pralaimėjo rungtynes, žiniasklaidoje pasirodė straipsniai kritikuojantys patį žadimą, aceit reikėtų keisti teisėjus ar didinti vartus. Iš tikro tai mums nė velnio nieko netrūksta, ir esame ne blogesni už kitus. Niekas nėra blogesnis už kažką. Vienintelis dalykas, kurį reikėtų keisti – tai požiūris. Per visą istoriją nežinau geresnio žmonijos gyvavimo laikotarpio nei šiandiena.
Ar reikia iš naujo įrodinėti savo skaudžią, bet kartu garbingą ir didingą istoriją. Ar reikia priminti, kad žmogus yra daugiau negu tautybė ir pilietybė, kad jame slypi didžiulė energija, meilė ir išmintis. Ar mums reikia prisiminti, kad kiekvienas esam nuostabus, nesvarbu kur bebūtume. Nelyginkime savęs su kitais, bet būkime savimi, kur bebūtume ir ką bedarytume. Ir tegul saulė Lietuvos, tamsumas prašalina.
2013-11-27 21:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-03 15:01
Labai patiko! Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad gyvenu Lietuvoje. O dėl pesimizmo tai kiek tenka pastebėti situacija keičiasi, ypatingai jaunimo, manau čia prisideda ir teigiamas emigracijos aspektas (taip, yra ir tokių). Kai esi pats nusiteikęs pozityviai ir linkęs pagelbėti kitiems, sutinki išskirtinai geranoriškus žmones, o patirtis parsivežta iš kitų šalių, sėkmingai taikoma ir Lietuvoje :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-28 15:45
Rytoratai
Svarbi pastaba! Autorės atsiprašo, kad nepateikė cituoto eilėraščio nuorodos: Maironis „Saulei leidžiantis“ 1908 m.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą