Depresuoto katino grįžimas namo

Depresuoto katino grįžimas namo

Dvi pirmąsias lapkričio dienas (taip, šventas) lankiau artimųjų kapus. Tik šiemet truputį kitaip. Kukliau. Nešiau vieną krepšelį su gėlėmis, o ne tris ar keturis kaip pernai. Galbūt susiprotėjau, kad pundų gėlių ir eglišakių reikia ne mirusiesiems, o gyviesiems. Ir nuliūdau. Nuliūdau dėl to, kad net Vėlinės tampa komercine švente. Kažin ar tapsi geresnis, jeigu nutempsi kuo didesnį chrizantemų vazoną ir uždegsi pakuotę žvakių? Juk taip norisi tylos, ramybės, o ne prekybinio šurmulio.

Panaši situacija ir per laidotuves. Bet ar tikrai kuo didesnis ir ištaigingesnis vainikas, tuo didesnė pagarba mirusiajam? Greičiau jau sunkesnis darbas artimiesiems, velkantiems tuos vainikus į konteinerį. Tada jau nebeliūdna, bet greičiau pikta – jautiesi kaip koks prislėgtas (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme) Equus asinus, tik kad ausys trumpesnės. Kita vertus, gal tas vainikų nešimas, kaip sako mano močiutė, tikrai yra sakrali tradicija. Vienaip ar kitaip bet koks mąstymas apie išėjimą slegia. Prisimenu besijuokiantį ir žaliai nusidažantį pavasarį, kai išėjo mano tėtis. Tada supratau, kad pavasaris ne tik džiugina, bet ir skaudina, prislegia, savaip primena laikinumo ištikimybę.

Visgi nežinau, kuo skiriasi prislėgtas žmogus nuo depresuoto. Mano draugė nuolatos kartoja nieko nespėjanti, nes jai depresija. Tiksliau – visko nespėju, todėl jaučiuosi depresuota. Taip išeina, kad mes visi tada truputį depresuoti. Vienus prislegia laiko stoka, kitus – įvairūs sunkumai, o treti imasi veiksmų ir pradeda kovoti su savo slogučiais. Po pirmų gurkšnių kova atrodo sėkminga, po antrų – veiksminga, o po trečių pasiduodama be kovos. Aplink marios tokių žmonių ir čia nė iš tolo nekvepia depresija. Panašiau į iškreiptą savigynos formą.

Visgi labiausiai žaviuosi sezoninių depresijų skirstymu, nes kiekvienu metų laiku galiu susigalvoti įdomiausių simptomų ir priskirti vieną vienintelę diagnozę. Tik truputį apmaudu, kad psichologai ignoruoja vasaros depresiją. Pavyzdžiui, esu nusivylusi, kad nemoku plaukti. Piktinuosi, kad būna pernelyg karšta, kad vėjas per stiprus, kad visą savaitę pila kaip iš kibiro (nors lijo tik porą dienų). Tada klausiu: kažin ar mūsų augintiniai taip pat pereina visas sezonines depresijas? Tarkim (koks čia tarkim, tai gryniausia tiesa), mano katinas ne tik kad jas pereina, bet ir apskritai iš namų išeina. Juk neuždrausi, o svarbiausia, kad kartkartėmis sugrįžta. Lyg niekur nieko. Vieną vasaros rytą parsliūkina plėšdamas grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido. Tada toks naminis pasidaro, nors prie širdies dėk. Ir dedu. Paglostau, apsikabinu ir – abiem gerai. Taip ir dalinamės sezoninėmis depresijomis: jis išeina (kad trinties per daug nebūtų ir nereiktų sakyti, jog nesutapo charakteriai), o aš murksau apsikabinusi kavos puodelį su dviejų katinų atvaizdu. O dabar lyja, maniškis savais keliais išdrožęs... ir vėl laukiu. Kai grįš, rudeninės depresijos neliks nė kvapo. Na ką – dviejų asmenybių gyvenimo idilė. Ne kitaip.

Nors... gal jaunuolį aplankė pirmoji meilė ir micas išsprunka į slaptus pasimatymus. Kartais jis man labai primena įsimylėjusį katiną Murklį (gaila, kad eilių kol kas nerašo), tačiau sugrįžęs namo apetitu tai jau tikrai nesiskundžia. Nors gal ir svajoja apie savąją Mismisę, sielos valdovę. Visko gali būti. Tik nesubanalinkite mano katinėlio jausmų ir nesiekite jų su pavasariniu gamtos hormonų šauksmu. Manasis ne koks plevėsa, lakstantis paskui kiekvieną miauktelėjusį sijonėlį.

Kita vertus, kodėl sugrįždamas pavasaris kraipo ūsus ir ironiškai šypsosi? Gal todėl, kad tie patys žmonės tą patį pavasarį netinkamai pasitinka. O pasitinka išradingai – dovanodami jam šiukšlių peizažą, kurį įprasmina akcija Darom. Įdomiausia, kad ir vėl darom. O jeigu prieš tai nebūtumėm darę, tai nereikėtų daryti. Ech, homo sapiens išradingumas. Žodžiu, šiukšlinu, bet vėliau tas šiukšles susirenku. Sakyčiau ne išradingumas, o tvarumo filosofija. Ir nedrįstu ginčytis. Geriau einu dairytis akcijų šiukšlių maišams – geriau rudenį nei pavasarį. Čia kaip su bulvėm: pavasarį susodini į žemę, o rudenį susirenki. Arba eini į parduotuvę ir nusiperki – užtat dabartiniai pabiručiai ir galvoja, kad bulvės maximose auga.

Kita vertus, minėta akcija visai teigiamas dalykas. Ji nuteikia bendravimui. Savotiška medicininės paskirties ar bent jau profilaktikos priemonė nuo vienatvės. Renki šiukšles, piktiniesi žmonių nevalyvumu, bambi po nosimi ir džiaugiesi... kad turi tiek daug bendraminčių (juk vienam tokioje situacijoje bambėti būtų nei šis, nei tas). Ir prašom – pavasarinės depresijos kaip nebūta! Arba nėra to blogo, kas...

Su žiemos depresija dar sudėtingiau. Iš namų neišeisi (kicas irgi niekur neina), nes šalta (nebent ankstesnių depresijų metu susiradai šiltą vietelę, kur ir trinties nėra, ir charakteriai sutampa), o ir šiukšlių neisi ieškoti sniego pusnyje arba – tiksliau – pliurzalynėje. Padėtis be išeities. Nebent organizuotum akciją Kasam, nes kartais iš tiesų gaila žiūrėti į vargstantį žmogelį, kuris nesėkmingai bando pajudinti savo automobilį. Pirmiausia žmogelis gazuoja, tada įtūžęs išlipa, nusispjauna, spiria į ratą, kol galiausiai susipranta išsitraukti kastuvą (o mano katinėliui net kastuvo nereikia) ir imtis konkrečių veiksmų. Kadangi akcija Kasam nevyksta (juk nepradėsi bėgioti su kastuvu po visą kiemą ir tokiu būdu nejuokinsi kaimynų), tas pats žmogelis tą patį sniegą kasinėja be didelio entuziazmo... kol pagaliau – vuolia! Misija įvykdyta – mašina nenoriai sukruta. Tačiau ar tikrai viskas taip gerai? Juk pirmiausia vairuotoją apniko panikos jausmas, jis susinervino ir pasijuto bejėgis. O visos šios neigiamos emocijos veda ne kur kitur, o prie depresijos.

Na, bet sezoniniai nuotaikų iškrypimai lai lieka sezoniniais. O ką daryti su kasdieniais slogučiais, nuo kurių nėra kaip apsiginti ir kurie yra ne mažiau pavojingi nei sezoniniai. Štai kasdienio gyvenimo pavyzdėlis: visai neseniai močiutę su gimtadieniu sveikino jos sesuo. Apsikeitus linkėjimais apie sveikatą ir pradėjus skųstis ta pačia sveikata, močiutė pradėjo lyginti jų abiejų amžių ir tarė:
– Ką tu nori, tavo ir metai kiti. Aš tokio amžiaus jau ir nesulauksiu.
– Tai aišku, kad nesulauksi, – pritarė sesė.
Nei juoktis, nei verkti. Tiesiog slogus pokalbis, po kurio prasta nuotaika – bent man – garantuota. Galiu kaip akis išdegusi pulti į neviltį ir sakyti, kad dabar tai man jau tikrai depresija. Et, ir vėl depresiją pavartojau kaip priežodį. Tfu tfu tfu, kad tik netaptų keiksmažodžiu.

P. S. sakysite – moralizuoju. Anaiptol. Remdamasi savo solidžiomis anglų kalbos žiniomis, viską paaiškinsiu. Žodis press, pasak žodyno, reiškia „spausti, slėgti“. Taigi liga yra presija, neapsigaukit, nes priešdėlis de- išreiškia priešingą veiksmą. Taigi šių apžvalgų funkcija atslėgti, o ne prislėgti. Arba uodegą pakelti, o ne pabrukti.