Pokalbiai. Vita

VITA

    - Sveika, Vita.
    - Labas, ką pasakysi?
    - Norėčiau, kad tu man pasakytum. Miglotai prisimenu knygų laužą prie Užunevėžio mokyklos. Ir tu ten atėjai. Ar negalėtum papasakoti? Buvai vyresnė už mane, turbūt gerai prisimeni?
    - Neužmiršau niekada.
    - Papasakok.
    - Vos ne metus gydžiausi sulaužytą koją. Mano nuobodžias dienas praskaidrindavo draugė. Stasė atnešdavo knygų, abi skaitydavom, aptarinėdavom. Mano sveikata ėjo geryn, o Stasės - blogyn. Mat ji sirgo džiova. Kai aš jau galėjau vaikščioti, Stasė atgulė. Tuomet aš nešiojau jai knygas iš mokyklos bibliotekos. Vieną dieną su glėbeliu perskaitytų knygų lipu į mokyklos kalną ir girdžiu šurmulį. Jei iš tolo būčiau supratusi, kas ten vyksta, nors tas knygas, kurias nešiau, būčiau išsaugojusi. Tik visai arti priėjusi pamačiau lauže degančias knygas. Vienas „inkvizitorių“ pagriebė knygas man iš rankų ir tyčiojosi. Sakė: kokia gera, atnešei pačiu laiku... Tu graudžiai verkei, o tavo mama dejavo, kad jaunuoliai, sergantys TBC, nebeturės ką skaityti. Prašė palikti Tolstojaus, Turgenevo knygas. Aiškino, kad tai pasaulinio garso, svarbiausia, rusų rašytojai. Niekas negelbėjo. Jei knyga parašyta prieš revoliuciją, tai į laužą. Visokie hugo, dikensai, markai tvenai į laužą, į laužą. Knygų buvo daug, jiems nusibodo žiūrinėti, metė glėbiais.
    - Knygos sunkiai dega, ar neužgeso?
    - Laužas buvo užgesęs, bet NKVD-istai greit parnešė šakų iš miško šalia mokyklos. Šakos įsiliepsnojo, o knygos vos smilko. Todėl išvažiuodami paliko savo pastumdėlį.
    - Kam?
    - Bijojo, kad ištrauksime ne visai sudegusias.
    - Suprato, žalčiai. Dabar prisimenu, buvau nusižiūrėjusi porą knygų. Vargšai ligoniai.
    - Turėjot nemažą biblioteką, tai tavo mama pradėjo dalinti savo knygas. Daug kas ją perspėjo, kad užsikrės pati arba vaikai, bet neklausė.
    - Tokia buvo.
    - Visiškai pasveikusi išvažiavau į Vilnių. Nežinau, kaip gyvenot vėliau.
    - Po kelerių metų į mokyklos biblioteką privežė naujų knygų. Bibliotekininke įdarbino jauną merginą. Tu ją pažinojai. Tiek ji teišmanė apie darbą, bet NKVD užduotį sekti mokytoją, atliko stropiai. Po partizanų sunaikinimo gal net medalį gavo.
    - Ar išsaugojot savo knygas, kai mokytoją suėmė?
    - Kaimo „sekliams“ pranešus, kad visi stribai ir kareiviai su nukautais ir sužeistaisiais išvažiavo, tavo tėvai davė man su teta Ale arklį ir vežimą. Iš mūs namų kareiviai išgrobstė, ką tik panešė, patalynę suklojo sužeistiesiems. Radom nuotraukas, pažertas ant žemės ir sutryptas, o mamos portretą su išdurtom akim. Gailiuosi jo nepaėmusi, bet tada negalėjau prisiliesti. Iš knygų pasiėmėm tik enciklopediją.
    - Kodėl nepaėmei daugiau, juk jas labai branginai?
    - Atsimink, kad buvau šoko būsenoj. Po mokyklą, į kurią šaudė, klaidžiojau su tetos Alės augintine Onute ant rankų. Mūšis prasidėjo vos prašvitus, o išleido mudvi prieš dvyliktą.
    - Buvo baisu?
    - Tada ne, vėliau. Mūsų knygas išvežė į Kurklių biblioteką. Brolis, vasarą atvažiavęs, paėmė kelias, tėvo pasirašytas, ir negrąžino. Gaila, man nepasakė, irgi būčiau paėmusi. Vyresni broliai apie sesių protą dažnai būna prastos nuomonės.
    - Betgi tu mėgai skaityti.
    - Taip, skaičiau daug. Kai kurių romanų nesuprasdavau. Nesupratau, kokį ten diržą mylimasis, išvykdamas į karą, uždėjo Salambo.
    - Tu, būdama devynerių ar dešimties, skaitei Flobero kūrinius?
    - Žinoma, ir „Ponią Bovari“.
    - Kokia maišalynė turėjo būti tavo galvelėj!
    - Matyt, buvo, nes tik dabar pradedu atsirinkti, kas ir kaip.
    - Su tavim nenuobodžiausi. Buvo gera pasikalbėti.
    - Ačiū, Vita, už prisiminimus.