Mėnulio ragas pamažu jau dyla,
Alsuoja žemė rytmečio šešėliais,
O tavo žodžiai beldžiasi ir kyla,
Palikę nesibaigiantį kartėlį.
Prigęso žvilgsnis. Lūpos išsausėjo,
Nusviro rankos, tartum medžio šakos.
Į mano širdį skausmo tiek pasėjai,
Kad ji lyg jūroj bangos daužos, plakas.
Be žado vėjas. Sodas susimąstęs.
Dar snaudžia paukščiai lizduose sutūpę,
Tik mano norams teks tuoj pat užgęsti, -
Aplinkui pašaipūnai žodžiai supas.