Dominykas (Senelis)

Dominykas ėjo kelio kraštu, lėtu žingsniu, plačiai valstietiškai ir nors lėtokai, bet užtikrintai judėjo kelionės tikslo link. Už nugaros liko sodyba, senieji kaimo kapai, kur nieko nebelaidoja, bet tebeguli jo tėvelių kaulai, o prieš akis jau vėrės miestelio panorama su prie upės juostos, ant kalnelio, kaip balta vandens paukštė plaukiančia bažnyčia.
    Kelias suko dešinėn į Vyžuonų miestelį, aprėmintą gilių ežerėlių akių bei melsvų pušynų debesų. Miestelio gatvė, kurioj po asfalto smala tylėjo palaidotas,  vežimų nušlifuotas brukas, pro dukros namų kiemelį, leidosi į pakalnę, kur buvo krautuvėlė ir Dusinos upelio gysla, po to suko vėl dešiniau ir, kirtęs upės tiltą, kilo į bažnyčios kalną. Praeidamas pro šventovę, nusiėmė kepurę, žinodamas, kad siunčia paguodą ant kryžiaus kenčiantis Kristus ir akmeniniu žvilgsniu lydi bažnyčios mūre esantis žaltys. Dar keturi šimtai žingsnių kelio ir jis - ošiančio šilo namuose, kurio krašte yra kelionės tikslas.
Galingų akmenų tvora aptverti parapijos kapai, o viršutinėj vartų arkoj Kristus kryžių neša ir laukia ateinančių žmonių... Štai brangaus kapo mažas žemės lopas,  prie siūruojančios pušies yra ir kelmas atsisėsti. Dominykui sukalbėjus poterius per gyvenimo žiemos nubalintus skruostus nusirita kelių ašarų aitri gėla. Čia daug kas guli, bet ašaros rieda tik dėl Jos, tik dėl Tos, su kuria praeita gruoblėti ir sunkūs, džiaugsmingi ir viltingi gyvenimo metai.
Jam besiilsint, ant rausvos pušies šakos, palinkusios ties kryžium, nusileidžia miško balandis ir smalsiai į jį žiūri, tarytum nori kažką pasakyti. Dominykas liūdnai šypteli, pagalvojęs, kad gal čia jo Onos dvasia... Paukšteliui kantriai tebetupint, Dominyko galvoje pradėjo vyniotis jų  gyvenimo takas...
Prisiminė, kai būdami jauni, ką tik suvinčiavoti, patraukė į jų sodybos sklypo krašte esantį medžių guotą, nes nebeturėjo malkų. Nors buvo gaila, vis tiek nupjovė liemeningą beržą. Griūvantį medį savo rankų šakom pagavo liepa, ir nei žmonių, nei arklio jėga nepajėgė jų išskirti, teko nupjauti ir ją. Gulėjo du galingi medžiai numirę bet nenugalėti. Pavasarį jų šaknys išdaigino kuokštus atžalų. Ir toj vietoj dabar baltuoja gražus beržynas, o ir liepų keleta yra. Dabar tik jų anūkas taupiai tuos medžius paretina. Tiktai seniau medį su dvirankiu pjūklu tyliai paguldydavo, o dabar motopjūklo ir medžio klaikus duetas drasko miško tylą, baido žvėrį, spaudžia dūšią... 
    Paveldėjus ūkelį ir parsivežus iš uošvijos mažus, į kailinius susuptus vaikus, teko statytis sodybos pastatus, o po kiemą lakstė keturios dukros ir sūnus. Gyveno trindami nagą į nagą, nebadavo. Sunkesniu laiku, kai nebuvo iš ko sumokėti baudą (ieškodamas teisybės, dėl didelių mokesčių, buvo parašęs valdžiai labai nepatikusį raštą), jo Ona parodė ryžtą ir tvirtumą, botkočiu apšventindama antstolį ir jo arklį, kad greičiau paliktų kiemą. Vėliau valdžia pasigailėjo, leido baudos nemokėti, o atsėdėti keliasdešimt dienų apskrities kalėjime. Augo vaikai, greitai stiepėsi kaip liaunos tų nupjautų medžių atžalos. Atėjus karui, teko pajusti ir smerties baimę, o ją  patyrus, sunkus gyvenimas pasidaro mielas ir labai brangus.
Daug visko būta, ir iškentėtas skausmas dėl dingusio sūnaus, ir rūpesčių gyva,, pekla“, kol ištekėjo visos dukros (vėliau  jos padovanojo meilių anūkų visą tuntą), ir savo žemės rėžį, taip brangintą, skaudančiom širdim reikėjo atiduoti nemielam kolchozui.
Tolumoje sudundėjo dangaus kalvė, o kai kalvis skardžiai pokštelėjo kūju, nuo šakos pakilo iki šiol tebesisupusi šviesioji paukštė ir padariusi lėtą skrydžio ratą, kildama į viršų pavirto į mažą baltą kryželį tamsėjančioj aukštybėj, o pušų viršūnės pradėjo groti ošiančią permainų muziką. Dominykas pajuto, kad jau laikas namo.
Grįždamas tuo pačių keliu, jisai nustebo, kad bažnyčios šventorius pilnas seniai iš šio pasaulio išėjusių žmonių. Štai broliai vėliavas juodas kiloja, gal laidoti ruošiasi kažką? Jo kaimo seniai sustoję po klevu ginčijasi dėl ceremonijos tvarkos, jis eina arčiau, bene, ir Jos skarelę pamatys, bet dvelkteli vėjelio šuoras ir viskas dingsta, tik varna ant  sausos šakos  koja snapą ralkinėja. Kad tau,, nogla‘‘, jis savo nustebimą taip išreiškęs, kiūtina toliau.
Priėjęs miestelyje gyvenančios dukros namus, pamato užaugusį ir paišiną anūką „gruzoviką“ beremontuojantį, kuris, plačiai šypsodamas, virš miško vis labiau grumenantį juodą debesį parodęs, senelį į kabiną įsodina ir lekia kelio juosta po sunkvežimio plačiu pilvu. Kelios minutės ir jau savam kieme. Anūkas, ranka pamojavęs su,, zisu‘‘ nuburzgia tolyn, kur jo laukia žvyrduobė ir  savas kelias.
Debesis, iš paskui plaukęs, nuslinko šonu ir stojo vakaras. Dominykas panoro rūgščių kopūstų, kad jų  rasalu atgaivintų burną, išdžiūvusią nuo kelionės bei kaitros, ir leidosi į akmeninį rūsį. Tenai pasisėmė įrūgusio skystimo, truputį nugėrė ir atsisėdo ant apversto ušėtko atsipūsti. Čia vėsu, kvepia drėgnom žemėm. Tamsu, seniai sudegus sklepo žvakė, tik durų stačiakampis melsva šviesa išeiti kviečia ir šulinio svirtį rodo. Ir eina jis, tuos kopūstus palikęs, lipa stačiais laiptais, klumpa, nesimato (sklepas juk be žvakės).
Išlipęs krūpteli, pamatęs, kad atskridęs angelas,, Rimtuolis‘‘ ant viršutinio šulinio svirties galo sėdi. Parpėdina trobon ir gulasi į lovą, o angelas nuo rūsio durų į langines jau žvilgsnį suka. Po septynių dienų į liepą šalia gryčios nusileido du juodi paukščiai rimtais veidais (Dominykas niekada nenuskriaudė nei vieno paukštelio ir buvo primeistravęs daug namelių jiems gyventi bei veistis), o dar po dviejų valandų, pūstelėjus vėjo gūsiui, prasivėrė trobos langas ir kambaryje prie pečiaus pratraukė stiprokas skersvėjis, pakeisdamas orą bei išnešdamas ant palangės gulėjusius vaistų likučius.
Dominykas pajuto, kad jį apleido ligos, ir gali  be jokių pastangų skraidyti dargi geriau ir greičiau, negu jo mylimi skrajūnai. Prisėdęs prie tebelaukiančio angelo, jis kiemą mato iš viršaus: štai jo vežimas, daug riedėjęs, troba ir tvartas, pakluonėj karvė pririšta, šuva, užvertęs snukį, kaukia, dukra net klupdama į gryčią skuba.
–Tai ką? Eiva kartu, - jį angelas rimtuolis kviečia.
Ir supranta Dominykas, kad reikia eiti, daugiau čia nebedera bebūti. Keista viskas, bet ramu ir lengva, nebesupranta, kaip juda, eina, skrenda, o gal paprasčiausiai skrieja kaip tas vėjo dvelksmas...
Seniai žemai paliko gimtas kiemas, jau ir parapijos bažnyčia su šaukiančiu varpų garsu „dom - din, dom – din“ labai maža atrodo. Jau žemės nebesimato, tiktai visur bekraštis mėlio okeanas. O ar eina laikas, ar jau sustojo- dabar Dominykui visai neaišku... Kol tolumoj pradėjo šviesti žvaigždėta didžiulių vartų arka.
Tuos vartuose skrajūnai pamato, kad laukia jų dvi moterys ir vyras su kardu bei raktais. Šventa Ona, patraukusi už skverno Šventą Petrą, į priekį praleido Ją. Graži, baltai pasrėdžiusi žmona Ona jį pasitinka. Iš jos povyzos aišku, kad laukė jo ir dar paklaus, ką vienas taip ilgai tenai veikei?...
Danguj beribiai horizontai užstatyti vartų vartais. Dideli, mažesni, visai maži- visi ant arkų turi savo žvaigždę, - o  naujus, dangaus meistrai pastatę kviečia kalvį, kuris ir nukala visiems tiems vartams po žvaigždę,  kuri neaušta ir visą laiką šviečia. Visi vartai, kai pro juos žengi, vis kitą pasaulio kraštą rodo. Gali čia pamatyti dykumas ir vandenynus, miškus ir margas pievas, bekraštę stepę bei kalnus akmeninius, upes ir ledą, ugnį irgi. Tiek visko daug, ir nėra čia to, ko negalėtų būti...
Dominykas supranta, kad laiko čia jau niekas neskaičiuoja ir kur tik nori gali būti... prieis ir tuos vartus, kur upės vingis, smilgų su dobilų salelėm pieva ir dalgė dvišakam alksnely pakabinta... na, o jo Ona pritariančiai linksi galva ir šypteli gudriai. Juk kaip Danguj taip ir ant žemės............?!