Povilonienė

PAVILONIENĖ

    - Visas šnekini, o mane, maniau, pamiršai.
    -Jūsų neįmanoma pamiršti. Kur beeidavome mudu su Algiu, visada atsidurdavome pas jus. Traukėt kaip magnetas.
    - Tyčia netraukiau.
    - Žinoma, bet mylėjot visus: tiek savo ketvertą vaikų, tiek mudu, priklydėlius. Su kiekvienu elgėtės pagal jo jėgas ir charakterį. Net aš nesijaučiau prastesnė už kitus.
    - Kodėl taip sakai?
    - Mūsų namuose buvo brolio kultas.
    - Buvai linksma, išdykusi, maniau, nepastebi skirtumo. Dažnai galvodavau, kaip taip gali būti. Panelė įsimyli, paaukoja talentą, išteka, susilaukia vaikų, o paskui nemyli to, kuris panašus į didžiąją meilę.
    - Gal dėl to, kad paaukojo. Giliai širdy užslėpė nuoskaudą.
    - Kartą tavo mama pasakojo. Jūs visi važiavę vežimu per mišką. Ji išmetusi kačiuką, norėdama juo atsikratyti. Kačiuką pervažiavęs ir sutraiškęs užpakalinis ratas. Algis verkęs pasistriūbaudamas, o tu sėdėjusi ramiausiai. Sakė: “Šalta kaip akmuo. Jokio gailesčio! “ Tikrai taip buvo?
    - Taip. Kai išgirdau mamą kalbant apie mano elgesį, labai nuliūdau. Galvojau, kad kaltas velniukas, sėdintis ant kairiojo mano peties. Nežinojau, ką daryti. Norėjau būti tokia, kaip tos dvi mano bendraklasės iš Užušilių - tylios, ramios meilios, besišypsančios švelnia šypsena. Pavydėjau joms gerumo. Išgyvenau pirmąjį didelį pavydą, bet savęs pakeisti negalėjau. Gal žinot, kaip joms sekėsi vėliau?
    - Užaugo gražios panelės. Švietė ne tiek išoriniu, kiek vidiniu grožiu. Tapo geromis žmonomis ir motinomis.
    - Teisingai pasakėt, būtent vidinės šviesos ir pavydėjau.
    - Taip visą laiką ko nors kam nors pavydėjai?
    - Vėliau pavydo niekam nejaučiau ir nemėgau pavyduolių. Kaip bausmę  patyriau didžiulį pavydą dėl nereikšmingų dalykų, dabar jau net nebežinau dėl ko. Bet kaip sunku šitaip gyventi! Supratau, kad pavyduolius reikia užjausti ir gailėtis, nes jie patys susikuria pragarą dar čia, žemėje.
    - Pasakyk, kas tada, vaikystėj, tau padėjo?
    - Jūs.
    - Neatsimenu.
    - Vien jūsų žvilgsnis, šypsena, rankos palietimas padėdavo. Dažnai pas jus ateidavo moterys patarimo, paguodos. Kartą, kalbėdama, nežinau, apie ką, su kaimyne, pasakėt, kad kiekvienas vaikas kitoks: vienas išsigandęs verkia, kitas tyli, o esą ir tokių, kurie juokiasi. Sakėt: “Kaimyne, neskubėk teisti“. Nusirito akmuo nuo mano širdies ir velniukas su juo.
    - Vis tik iki šiol nepamiršai.
    - Taigi. Praėjus maždaug 50-čiai metų, paklausiau brolio, ar prisimena kačiuką. Nesuprato, apie ką kalbu. Matyt, sveika ašaromis nuplauti liūdesį, o dėti ir dėti blogus išgyvenimus į širdį, kaip aš dariau, negerai.
    - Reikia manyt, prisimeni ir džiaugsmingų .
    - Taip. Jūs leisdavot man pažiūrėti į tik ką gimusius, mažučiukus paršiukus, veršiukus, kumeliukus.
    - Kas čia tokio?
    - Kituose ūkiuose, jei būdavo jauniklių gyvulių, neleisdavo manęs į tvartus. Sakė, nužiūrėsianti, mat blogos akys: tamsiai rudos, vos ne juodos. Mėlynakį brolį leisdavo visur.
    - Tamsybė svieto!
    - Eidama šieno grėbti ar rugių pjauti pasipuošdavote šviesiais, ryškiais rūbais. Kai duktė Anelė pasijuokė, kad išsiruošėt kaip į atlaidus, pasakėt: “Nevaikščiosiu po laukus kaip debesyyys“. Prieš rugių ar kviečių pjovimą perrengdavot visą šeimyną švariais rūbais sakydama: “Juk duonelę pjausim“. O kaplūno skanumas šienapjūtėj!
    - Ale ir prisimeni...
    - Kokie smagūs būdavo žiemos vakarai! Jūsų nedidelė troba vos sutalpindavo susirinkusius kaimynus. Tik pas jus būdavo taip linksma. Prigalvodavot įvairiausių šposų, pasakojimų. Povilonis mažai kalbėdavo, bet mačiau jo laimingą šypseną.
    - Gražius žodžius sakai, bet kodėl po to, kai suėmė mamą, niekada mūsų neaplankei?
    - To paties klausė ir Vita su Bronyte, kai galų gale išdrįsau atvažiuoti. Sakė, kad dažnai mus prisimindavot ir ilgėjotės. Aš bijojau jums pakenkti. Mama nuteista už “tėvynės“ išdavimą ir ginkluotą pasipriešinimą „teisėtai“ valdžiai. Jūsų vaikai užaugo. Nežinojau, kur ir ką jie dirba, gal draugystė su „banditka“ gali jiems pakenkti. Be to,