Gelmė

Vėlyvo rugpjūčio saulė negailestingai svilina žemę. Vienintelė paguoda tokiomis dienomis – vėsi upės gaiva. Iki juosmens įbridęs į sraunų vandenį atsigręžiu kranto link. Pakrantėje, ant nugeibusios nuo kaitros žolės kilimo, sėdi mama ir teta Sima. Juodvi šnekučiuojasi, kartkartėmis mestelėdamos žvilgsnius upės link, tačiau savo kalbos nepertraukdamos. Mano mama – malonaus veido ir tamsių plaukų pusamžė moteriškė. Teta Sima – visiška priešingybė. Ji jauna, gal trisdešimties metų. Nežinau tiksliai, nes mama kitados prisakė, jog negražu klausti moters jos amžiaus. Tetos pečius siekiantys, kone iki baltumo perdažyti plaukai supa jos siaurą, griežtą veidą, o aštrios akys, regis, mato viską. Nemėgstu tetos Simos ir niekaip nesuprantu, kodėl mano mama su ja taip dažnai leidžia laiką. Bet dar labiau neapkenčiu to, ką ji dažnai atsiveda su savim.
Pakrantėje besiturškiantis rubuilis penkiametis – Vilius, tetos sūnus. Tai išlepintas, aikštingas vaikiūkštis, dėl kurio dažnai gaunu barti. Aš nieko bloga nedarau, tikrai! Jis pats visada gviešiasi mano žaislų, o negavęs piktai trepteli koja ir sužviegia: „Pasakysiu mamytei! “ Tada aš tampu blogiečiu ir ne tik tenka dalintis žaislais su tuo paiku vaikigaliu, bet ir kęsti pagiežingus tetos Simos žvilgsnius, o jiems išėjus – dar  ir mamos pamokslą išklausyt. Dabar Vilius klykaudamas laksto po seklų vandenį, mat ant jo šlapių, rusvų plaukų taikos nutūpti pora laumžirgių.
Atsidūstu. Su tokia kompanija netgi vandens pramogos nedžiugina. Mamos dėmesį prikaustė tetos pasakojimas apie jos kaimynų sūnaus kelius ir klystkelius, Vilius vis dar bando atsikratyti jį nusileidimo taku palaikiusių laumžirgių (o ir šiaip aš su juo nenorėčiau užsiimti) – nuobodu ir tiek. Jau ruošiuosi eiti kranto link – galbūt pavyks išsiprašyti mamos, kad kiek anksčiau eitume namo – kai mano akį patraukia upės dugne boluojantis daiktelis. Ištraukiu jį. Tai – nedidukas, paplokščias akmenėlis, švelnus ir glotnus nuo srovės pastangų. Tada galvon topteli geniali idėja.
Metu akmenėlį atgal vandenin. „metu“ - kiek per stipriai pasakyta, tiesiog leidžiu jam nuslysti nuo delno. Šis pūkšteli upėn, o paskui jį – ir mano ranka. Bandau sugauti, kol nenugrimzdo atgal į dugną. Yra! Triumfuodamas iškeliu ranką su akmenuku aukštyn. Deja, į mano pasiekimą niekas nesureaguoja. Kiek nusivylęs, mąstau pats sau: o jei mestelėti toliau? Ar aš greitas, ar pakankamai miklus? Užsimerkiu ir su šypsena įsivaizduoju gaunąs apdovanojimą - „Greičiausias berniukas pasaulyje“. Minia ploja, džiaugsmingai šaukia. Joje ir mama, ji šypsos. Kažkur regiu ir Vilių, patempta lūpa tąsantį tetai Simai sijoną ir verkšlenantį, kodėl ir jis negavo tokio prizo.
Taip, nuspręsta. Švysteliu akmenėlį kokį sieksnį tolyn link upės vidurio. Mikliai sugaunu besileidžiantį žemyn į dugną. Antras metimas – dar šiek tiek toliau. Akmenukas ir vėl atsiduria mano saujoje. Per lengva! Girdžiu kaip mama šūkteli, kad neičiau pernelyg giliai. Nieko tokio, galvoju, vanduo vos siekia krūtinę, o srovė nestipri, nenuneš. Metu akmenėlį tolyn, gal kiek toliau, nei tikėjausi numesiąs, žengiu žingsnį arčiau.  Staiga pajuntu, jog koja nebesiekia upės dugno, ir prasmengu vandenyje.
Mane užlieja vėsi, aklina tamsa, bet instinktyviai kylu viršun, tegu plaukti ir nemoku. Akimirkai mano galva išnyra į paviršių. Per tą laiko tarpelį spėju pamatyti siaubo išraiškas dviejų moterų akyse, bei kvailai vėpsantį Viliaus veidą. „Na ir žioplys“, dar suspėju pagalvot, kai kažkokia nematoma jėga vėl trukteli gelmėn.
Šįsyk čia jau nebe vėsu, o šalta. Jaučiu, kaip šiurpas bėga per apnuogintą nugarą. Atmerkiu akis. Keista, bet tamsa atsitraukia į mano regėjimo lauko pakraščius, o priešaky viskas nušvinta blausia žalsva šviesa. Kažkur iš upės dugno kyla mažyčiai oro burbuliukai, tokie dailūs, sidabriško atspalvio. Tiesiu rankas, noriu juos pagauti ar bent paliesti, bet nepavyksta. Jaučiu trauką žengti artyn, bet kažkur toli toli prislopintas balsas šaukia mano vardą. Jis atsimuša tamsos sienas ir prislopintas aidi, aidi, aidi... Taip norisi žengti tolyn į žaliąją prieblanda, prie sidabriškų burbulų... Vėl išgirstu savo vardą, jį taria tas pats prislopintas balsas, tačiau šįsyk jis sklinda nepalyginamai arčiau. Pajuntu kažką ant savo pečių – žuvys brūkšteli praplaukdamos pro juos? Ne, tai rankos, jaučiu, kaip į kūną įsirėžia pirštai. Paskutinįsyk metu ilgesingą žvilgsnį slėpiningam povandeniniam reginiui ir, su staigiu trūktelėjimu, kylu į paviršių.
Oras plūsteli į mano krūtinę, smarkiai atsikosėju ir spjaunu vandenį burnoje. Karšta rugpjūčio saulė spigina nepailsdama ir neleidžia nieko įžiūrėti. Ją netikėtai užstoja šešėlis – moteris, palinkusi prie manęs. Kelias sekundes markstausi, kol pagaliau atpažįstu savo mamos veidą. Jame siaubas sumišęs su palengvėjimu. Ar tai vandens lašai rieda jos skruostais, ar ašaros?.. Šalimais pastebiu stovint tetą Simą, ji viena ranka dengia sau burną, o kita spaudžia prie savo sijono kukčiojantį Vilių. Pajuntu, pirmąkart gyvenime, jog man jo gaila. Mama čiumpa mane ir tvirtai pakabina. Rankomis apsiveju jos kaklą ir atgniaužiu kumščius, kuriuos, tik dabar suvokiu, laikiau tvirtai suspaudęs visą tą laiką. Ant saulės nualintos žolės šlumšteli glotnus baltas akmenėlis.