Nejučia atsisukęs pamojuoju

Kaip nukritęs lapas
Ant drėgnos žemės,
Supūsiu kai būsiu
Žinojęs kas lemia

Potvynių bangą nukritusią
Lyg ašarą skruostikauliu.
Nuriedėjusią dėl to,
Kad nereikėtų grįžt namo.

Ir tom naktim,
Kai mėsinėj užmiega jaučiai,
Vėl jaučiu įkvėpęs
Kaip drugeliai skraido

Per mano sielą.
Gal ir nemiela,
Bet tavo kvapas,
Kurio nesu įkvėpęs

Dar pasilikęs ir
Mane bundantį užtikęs
Paglosto. Pabučiuoja. Pameluoja.
Ir išskrenda pro langą.

(Nejučia atsisukęs pamojuoju)