Pokalbiai. Marija.

MARIJA              1

    - Labas, mamyt.
    - Labas. Ilgai laukiau, kol mane pakalbinsi.
    - Delsiau, nes daug ką noriu su tavim aptarti, nežinojau, nuo ko pradėti. Jei galėsi, pasikalbėsim keletą kartų.
    - Gerai.
    - Kalbėsiu apie labai skaudžius dalykus, ar man atsakysi?
    - Būtinai. Gailiuosi nepasikalbėjus anksčiau.
    - Daugybę metų nesiryžau žiūrėti, ką palikai lagamine. Kai pradėjau rašyti šeimos istoriją, išėmiau iš jo tavo ir senelio archyvus. Galybė laiškų, nuotraukų, dokumentų. Kai kurie sukėlė atsiminimų griūtis. Radau Mykolo Karkos dainos „Sužydo sodai“ paties autoriaus rašytas natas.
    -Jis žavėjosi, kaip mes, keturios seserys, tą dainą dainuodavom. Todėl padovanojo natas. O kai per jubiliejų uždainavom po langais, verkė iš džiaugsmo. Sakė nesitikėjęs, kad kas nors prisimena jo kūrybą.
    - Daug kas nukeliavo užmarštin. Juk judu su Mykolu Karka subūrėt Muzikinio teatro trupę. Mačiau per televizorių afišą. Joje: režisierius - M. Karka, baletmeisteris – M. Pauliukaitė. Spektaklio pavadinimo nei datos nebespėjau pamatyti. Ar to spektaklio šokėjos sijonėliui sukarpei savo mamos vestuvinį nuometą?
    - Anksčiau. Mamai taip skaudėjo širdį, negalėjo pamiršti, net tau papasakojo.
    - Taip, bet pasakyk, kodėl pasitraukei, jei viską aukojai dėl baleto? Padarei žingsnį, kuris nulėmė tolesnį gyvenimą.
    - Ai, nepradėk. Vėliau pati save pakankamai kankinau. Žinai, aš dar šokau ant ledo. Mane įkvėpė norvegė dailiojo čiuožimo olimpinė čempionė Sonja Henie. Su tavo tėvo broliu Juozu treniruodavomės naktimis pačių įrengtoje čiuožykloje.
    - Mačiau jūsų, čiuožiančių, nuotrauką. O kur ji dabar? Ieškojau visur, giminaičių klausinėjau.
    - Turėjau, bet KGB paėmė visas nuotraukas, kuriose buvo Juozas. Visoj giminėj liko tik penkiamečio Juozo nuotrauka, daryta JAV prieš grįžtant į Lietuvą.
    - Kodėl?
    - Gaudė jį. Juozas kovojo prieš rusus vokiečių kontržvalgyboj. KGB norėjo žinoti, kaip jis atrodo.
    - Mat kaip. Neatsakei man, kodėl metei baletą.
    - Buvau įsimylėjus tavo tėvą, o jis pareiškė: “Arba aš, arba tavo baletas“.
    - Taip griežtai?
    - Aš gyvenau 20 amžiaus, o jis - savo motinos, 19 amžiaus kaimo, moralės normom.
    - Stengėsi sunaikinti tavyje tai, kas jį patį sužavėjo.
    - Vyriškas egoizmas: viskas sau. Buvo griežtas kariškis, nepripažino niuansų. Muzika jo neveikė, nežadino sielos svajoti ir skristi.
    - Sakai „skristi“? Buvo lakūnas, matyt, turėjo svajonę skristi.
    - Tai visai kas kita. Įlipai į lėktuvą, paėmei vairalazdes į rankas, ir... erdvė tavo. Taip, jis mylėjo dangų, erdvę kaip ir tu.
    - Pasidavei, atsisakei visko. Abu sunaikinot talentą, sunaikinot tai, kas tau duota, ko nevalia sunaikinti.
    - Teisingai, gyvenimas būtų buvęs kitoks. Likimas mus už tai nubaudė. Nemažai teko ir jums, mūsų vaikams.
    - Kodėl baudžiami vaikai? Gal kad nenusikalstų, kad ateityje būtų geresni?
    - Kai kūdikiai, maži vaikai miršta, ateities nebėra. Iškyla amžinas krikščionių klausimas: “Kodėl, už ką? “ Atsakymo nėra.
    - Yra.
    - Paaiškink.
    - Mamyt, kitą kartą pakalbėsim. Sudie.
    - Lauksiu.