Pokalbiai. Julija.

JULIJA

    - Sveika, baba. Noriu daugiau sužinoti apie tavo jaunystę.
    - Kodėl dabar parūpo?
    - Matai, kai buvau jauna, tėvai, o ką jau kalbėti apie jus, senelius, mums atrodėt niekada nebuvę jauni ir negalį ne tik suprasti, bet ir įsivaizduoti, kokie išgyvenimai drasko širdis. Klydau. Tie jausmai, kuriuos, mums atrodė, tik mes patiriam, buvo jūsų išgyventi ir iškentėti žymiai anksčiau. Mylėjot, ilgėjotės, vargot ir džiaugėtės.
    - O dabar?
    - Dabar mintyse bandau kurti tavo vaikystės, jaunystės vaizdus... Niūronyse man labai gera. Pušynų giedros ir šimtamečių ąžuolų tvirtybės dvelksmas sukelia mano vaizduotės išdaigas. Rodos, akių krašteliu matau tave jauną, einančią prie šulinio, girdžiu audžiančią seklyčioj. Tu liepei kada nors nuvažiuoti į Niūronis, aplankyti Jono Biliūno tėviškę, bet nepasakei, kuri sodyba - tavo tėviškė.
    - Nemaniau, kad manoji svarbi. Nuliūdau, kai parėjusi iš mokyklos klausinėjai, ar tikrai Jono Biliūno tėvai buvo tokie turtingi ir negeri.
    - Prie rusų mus mokė, kad, Jonui atsisakius eiti į kunigus, tėvai nebedavė, nors turėjo, pinigų mokslams. Tada Jonas skurdo ir susirgo džiova.
    - Liepiau nuvažiuoti, nes pamačiusi jų ūkį suprastum, koks buvo turtas. Tie mokslai ne vieną nuvarė į kapus.
    - Paėmei į širdį.
    - Mano sesuo nutekėjo į tą giminę. Visada gyniau juos nuo tokių apkalbų, valdžios susigalvojimų.
    - Baba, papasakokit, kaip susipažinot su Juozu - mano seneliu.
    - Net nežinau, nuo ko pradėt. Susipažinom gegužinėj, i kurią susieidavo Niūronių ir Andrioniškio jaunimas. Juozas buvo gražus, padūkęs bernas, traukė daugelio mergelių širdis. Į kitas nežiūrėjo, tik į mane. Aš, kvailelė, galvojau grąžinsianti jį prie Dievo, nes buvo „atšalęs“. Gal ir būtų pavykę, bet paėmė jį caro kariuomenėn. Tarnavo toli, Vladi-vostoke, pulko vado vežėju. Pulko vadui paskundė, kad Morkūnas kairiųjų pažiūrų. Jis tiesiai ir paklausė. Juozas atsakė: “Da, da, levyj lučše tianet“ („Taip, taip, kairysis geriau traukia“) - tai apie arklį. Juozas nebuvo cicilikas, caro nekentė dėl Lietuvos priespaudos. Jis išvis nežinojo saiko. Jei mylėjo - tai mylėjo, jei nekentė - nekentė stipriai. Iš kariuo-menės man siuntė savo kūrybos eilėraščius, kuriuose iš pirmųjų posmelių raidžių susidėdavo „Julija Rudokaitė“. Prašė laukti. Laukiau.
    - Ar ilgai?
    - Ketverius metus. Kai tik grįžo, atsiuntė piršlius. Kraičio paprašė dviejų šipkarčių (bilietai į laivą) Amerikon. 1912 metais atšokom vestuves ir - į kelionę.
    - Nebijojai? Juk toliau Anykščių nebuvai nukeliavus?
    - Su Juozu nebijojau - tiek pasaulio matęs. Buvom jauni, sveiki. Juozas savo šposais visus sunkumus lengvai įveikdavo.
    - Kiek kartų girdėjau tave pykstančią dėl šposų!
    - Jaunam tinka. Vyresnis turėjo surimtėti, grįžti prie Dievo.
    - Kur gyvenot Amerikoje?
    - Gyvenom Sioux City, Ajovos valstijoje. Mes, lietuviai, tą miestą vadinom Sauksidu. Juozas gerai uždirbo, nusipirkom namą. Nuomojau kambarius su visišku išlaikymu. Pagimdžiau tris vaikus. Susitaupėm nemažą sumelę. Pasijutau rami dėl ateities. Kur tau! Užsimanė grįžti į Lietuvą. Prašiau, kad dar pabūtume, kad mažoji užaugtų.
    - Neperkalbėjai?
    - Niekaip. Verkiau visą kelią. Juozui draugai svarbiau, mat susirinko septyni: mano brolis Mykolas Rudokas, sesers vyras Juozas Biliūnas, Jurgis Biliūnas, Tuskenis ir Malinauskas. Susidėję nupirko Pietucho dvarą Pavirinčiuose prie Kurklių. Dvaro centrą nupirko Galvonas. Jis į kompaniją nesidėjo, o mes, septynios šeimos, dirbom kartu apie dvejus metus. Paskui išsidalinom žemę, priklausomai nuo to, kas kiek pinigų dėjo. Gal ir ilgiau būtume dirbę kartu, bet valdžia tokioj kompanijoj įžiūrėjo kolchozą. Mums teko 27 ektarai. Gal tau neįdomu, užsigalvojai apie kažką?
    - Viskas įdomu. Susimąsčiau, kokie tie blogi senelio darbai ir būdo ydos, kurias aš tarsi susirinkusi. Juk sakei?
    - Nesiginu. Tuoj papasakosiu. Pasistatėm trobesius, įsikūrėm. Va tada Juozas pasijuto ponu amerikonu. Pradėjo uliavoti, švaistyti pinigus vėjais, žiruoti vekselius nerimtiems giminaičiams. Taip ir nugyveno ūkį.
    - Išmokė trejetą vaikų, nepigiai kainavo.
    - Priešinausi. Na, berniokams, dar galėjau suprasti, o mergiotei - kam aukštasis mokslas?
    - Vėliau supratai?
    - Čia Juozo teisybė.
    - Tai kokia svarbiausia jūsų nesutarimų priežastis? Tikėjimas? Pinigai?
    -Pinigai irgi prisidėjo, bet svarbiausia - Dievo nemeilė. Jei būtų gyvenęs pagal Dievo priesakus, šeima nebūtų subyrėjusi. Negana to, dar šaipydavosi iš tikinčiųjų.
    - Negirdėjau.
    - Tada, kai Juozo pusbrolis statė bažnyčią Andrionišky, tavęs dar nebuvo. Išjuokė jį, sakė, senbernis neturi kur pinigų dėti, stato už savus. Bet ar begali būti geresnis darbas Dievo garbei, kaip pastatyti bažnyčią.
    - Draugai Kaune ragino mane nueiti pas Praną Morkūną, sakė: “Jūs ne tik bendrapavardžiai, bet ir panašūs. Padės tau, nereikės taip vargti“. Aš nė nesiruošiau eiti, bet tėvo pasiteiravau. Kaip žinai, baba, mano tėvas ne tik netikėjo Dievu, bet buvo aršus ateistas. Štai ką jis pasakė: “Tada daug kas šaipėsi, aš irgi, bet dabar matau jo darbo prasmę“. Draugai pripasakojo įvairiausių anekdotiškų atsitikimų apie Praną ir jo genialumą apskaičiuojant konstrukcijas. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Kaune buvo didelis potvynis, susikimšo ledai Neryje. Valdžia bijojo, kad nuneš tiltą, bet eismo stabdyti nesiryžo. Konsultantu pasikvietė Praną. Nuvažiavo kelios mašinos, pilnos Vykdomojo ir Partijos komitetų atstovų. Pranas nuėjo po tiltu, nusišlapino ir grįžęs pasakė: “Dabar grius“. Ir tiltas nugriuvo.
    - Žinai, kad nemėgstu blevyzgų.
    - Daugiau neblevyzgosiu. Tada nebuvo įprasta, kaip dabar, kalbėti apie vyrus tokia poza. Aš manau, tuo jis pabrėžė nepriklausomybę nuo valdžios ir jos niekinimą. Papasakok, baba, ką nors apie Prano jaunystę.
    - Mažai žinau, niekada nemėgau apkalbų. Būtų negražu pasakoti neteisybę.
    - Na, ką nors.
    - Prikibai. Girdėjau, kad mylėjo labai turtingą panelę. Tėvai neleido dukters už jo. Tada Pranas, gavęs pažadą laukti, išvyko į Sankt Peterburgą siekti mokslų. Kai grįžo, panelė buvo ištekėjusi už kito.                          -    Gal privertė, gal lengvai pasižadėjo, be                                                                                                      tikro jausmo. Prano stipri meilė padėjo jam siekti tikslo, o Lietuvai išaugino mokslo vyrą. Jis suprojektavo pirmus gelžbetonio tiltus Lietuvoje, pramoninius šaldytuvus, skerdyklas, elevatorius.
    - Daug čia prišnekėjai, ko ir nesupratau. Žinau viena – Pranas pastatė bažnyčią. Kokia intencija, dabar nebesvarbu. Bažnyčia stovi – žmonės meldžiasi.
    - Norėjau apie Praną sužinoti daugiau. Tarybinėj enciklopedijoj viskas recenzuota, apie bažnyčią net neužsiminta. Tikėjausi rasti 2000 metais išleistoje knygoje „Anykščiai XX amžiuje“. Ir vėl nieko. Bažnyčia pastatyta 1938 metais – XX amžius. Knygoje nė žodelio, taip kaip ir apie signatarą S. Kairį. Nesuprantama.
    - Ko taip jaudiniesi? Jų gyvenimo sąskaitos suvestos, visi geri darbai suskaičiuoti.
    - Dėl ateities. Iškilių žmonių gyvenimai – pavyzdys ir paskatinimas. Daugelį praeities įvykių, nusipelniusių žmonių ištrynė iš atminties okupantai. Nedarykim to patys!
    - Tau svarbūs visi Lietuvos žmonės, ateitis. O man po karo rūpėjo išgyventi ir artimuosius grąžinti prie Dievo.
    - Pasakyk, baba, o kodėl tavęs neištrėmė?
    - Pradžioj labai bijojau Sibiro, atsimeni, slėpdavomės. Vieną dieną sutikau stribą - kaimynės sūnų. Geras buvo vaikelis, tik vėliau nuklydo, o gal nenuklydo, gal prisiėmė išdaviko naštą. Taigi jis, žiūrėdamas man į akis, pasakė: ”Nebijok, Morkūnien, nevešim tavęs, labai jau gražūs tavo anūkai, o labiausiai -vaikai. Jais rūpinamės”. Tie jo žodžiai sukosi ir sukosi galvoj, kol supratau, ką jis norėjo pasakyti: NKVD-istai mane laikė jauku. Svarbiausia jiems buvo sugauti mano sūnų Juozą. Norėjo medalį gauti. Vargšelis kaimynės sūnus turbūt ilgai suko galvą, kaip man pasakyti ir nepasakyti.
    - Tai mat kaip.
    - Taigi…
    - Baba, tu daug ir karštai meldeisi, domėjaisi šventųjų gyvenimais. Man dažnai sakydavai: ”Nežudyk savo sielos”. Paaiškink, ką supratai per savo ilgą gyvenimą?
    - Svarbu, kad siela liktų skaisti. Pažįsti mane, žinai, mėgau puoštis, puikuotis prieš kitus. Gyvenau dorai ir tuo didžiavausi. Smerkiau bedievius, kai kuriems linkėjau degt pragare po smerčio. Galų gale supratau, kad svarbu, ne kuo rengiesi įsigijęs, o ko atsikratai: puikybės, pagiežos, niekinimo. Tada lengva iškeliauti.
    - Susitaikei su visais?
    - Dėkui Dievui, suspėjau.