Bijojau maudytis

Raudona suknelė slenka žemyn. Batai nuspiriami į tamsiausią kampą. Netrukus liekam tik mes- su savo troškimais ir svajonėm.
Rytais pažadina stiprios juodos kavos puodelis. Ir praviras balkonas. „Taip gaiviau“, sako jis.
“ Bet man šalta“, dar labiau susivynioju į antklodę ir nusisuku į sieną. Pajuntu jo rankas sau ant klubų, tada jo lūpas, prigludusias prie kaklo. Nusišypsau.
Žibintai padeda pajusti tą vakaro dvasią, kuri kloja žolę, medžius ir visa, kas tik gyva. Net ir tą suolelį, ant kurio dažniausiai guli suvargęs benamis. Ir konteinerius, pilnus atliekų. Ir laiškų.
Tie laiškai priklauso tai juodai stipriai kavai rytais, tiems bučiniams, tai raudonai suknelei, besivoliojančiai ant grindų, tiems pokalbiams apie žiogus iki aušros. Tai muzikai, kuri skleisdavo galią, kuri kerėdavo savo švelniais atodūsiais, kuri apgaubdavo svaiginančia skraiste, kuri taip skaniai kvepėdavo. Kava ir braškėmis.
Suknelė nebe raudona, o juoda. Kava nebe stipri juoda, o su daug daug pieno ir dar grietinėle ant viršaus. Ant stalo stovi dar nepaliestas butelis gero vyno. Jau trečią kartą vedžioju lūpomis raudoną lūpdažį. Nutrinu. Be Jo tas lūpdažis neturi galios. Tik jis mano lūpas paversdavo prisirpusiomis vyšniomis, kurias paskui godžiai valgydavo. Kai Jo nėra, raudonas lūpdažis tėra raudonas lūpdažis. Be atodūsio, be galios.
Aš pati išleidžiu gilų atodūsį ir užsispoksau į lubas. Jos lygiai tokios pat tuščios kaip ir aš. Tik jos švarios. O mano siela murzina, sumurkdyta į purvus, iš kurių sunku išklimpt.
- - -
Pamatau jį prie mano namo durų. Atsainiai atsirėmęs į stulpą jis kažką mąsto. Pastebėjęs mane atsistoja, išsitiesia, ištraukia rankas iš kišenių.
“ Be tavęs man buvo liūdna“, tyliai taria jis, eidamas link manęs.
Aš išsigandau. Jau pripratau būti purvina. Bijojau maudytis.
“ Atšok, nebenoriu tavęs matyti“, žodžiai tiesiog savaime išsprūsta. Tiesiog šokte iššoka iš lūpų, padažytų rausvai. Nebe raudonai. Tai jau nebe ta prisirpusi vyšnia.
“ Bet, mažyte, aš tave myliu. Ir žinau, kad tu irgi. „ Po velniais. Taip, myliu. Ir labai myliu. Bet aš negaliu maudytis. Aš bijau, kad nusimaudžiusi vėl išsipurvinsiu. Purvas mane gniuždo. Pakerta kelius. Sušlapina skruostus. Palieka vyną ant stalo, palieka neklotą lovą ir neliečia raudonos suknelės bei lūpdažio. Jie be dvasios. Jie be Jo.
“ Myliu. Bet nebegaliu. Bijau maudytis. “ Nusukusi akis greitai įžingsniuoju į laiptinę ir užtrenkiu paskui save duris. Užtrenkdama šias, užtrenkiu ir tas, giliai savyje. Jam. Daugiau jis manęs nepraus, ir nebepurvins.