Pokalbiai.Elžbieta.

ELŽBIETA


    - Noriu pasikalbėti, neatstumk. Žinau, kad nemėgai manęs. Kodėl? Ar dėl tos medaus statinės, į kurią mane įvertė berniokai?
    - Nė nežinojau.
    - Po teisybei, medaus buvo tik ant dugno ir tas pats susicukravęs. Maža žalos padariau.
    - Gerai, kad atėjai, aš taip pat norėjau pasikalbėti.
    - Sakyk, ar labai vaikai išvargindavo?
    - Šiek tiek. Kai pradėjau šeimininkauti brolio, Žemaitkiemio klebono, namuose, galvojau  - bus ramybė. Žiemos tikrai buvo tylios, o vasaros! Kiekvieną vasarą brolis sukviesdavo „atšerti“giminaičių, suvargusių po Pirmojo pasaulinio karo, vaikus. Mažiau penkių niekada nebūdavo. Pirmąją vasarą kentėjau ir niršau, bet rudenį, išvažiavus vaikams, pasidarė nyku. Pavasarį nekantriai jų laukiau. Pirmieji „atšerti“ vaikai užaugo, augino savo vaikus. Dėl karo ir bolševikų represijų mūsų giminėj nebeliko vyrų, šeimos nuskurdo. Reikėjo atšerti pirmųjų vaikus. Antros vasarojimo bangos vaikus sutikau su džiaugsmu. Kaip smagu būdavo pietauti už didelio ilgo stalo! Vienam gale sėdėdavo brolis klebonas, kitame – aš. Vienam šone – bernai, mergos, kitame – vaikai.
    - Manau, vaikai tik už stalo būdavo ramūs, o šiaip prikrėsdavo įvairių šunybių.
    - Žinoma! Berniokai lieka berniokai, bet mergaitės turėtų būti drausmingesnės. Tačiau tavo mama pirmoj bangoj visus viršijo, o tu - antroj.
    - Ką mano mama iškrėtė?
    - Buvo visokių zbitkų, bet vieną atsimenu geriausiai.
    - Papasakok, Elzyte, prašau.
    - Prieš atlaidus siuvėja atnešė klebonui naują sutaną. Ištiesėm ant sofos, kad nesusiglamžytų. Atėjęs apsivilkti brolis rado ją be sagų. Sagos išpjautos su medžiaga, didžiausios skylės nuo apykaklės iki apačios. Teisybė, Marytė tuoj prisipažino. Atnešė lmums pasigrožėti lėlę. Džiaugėsi gražiai prisiuvusi sagas prie jos suknelės palankų.
Norėjosi ir verkti, ir juoktis.
    - Ką sakė klebonas?
    - Nesupyko, sakė užsivilksiąs senąją.
    - Dabar papasakok, ką aš padariau, kad nemėgai manęs.
    - Užtai, kad nepadarei! Kaip sakiau, pietaudavome kartu. Pavalgę visi eidavo prie klebono, dėkodavo už pietus ir pabučiuodavo ranką.
    - Atsimenu.
    - Taigi. O tu čiaumodavai, čiaumodavai maistą, kol brolis neiškentęs pakildavo nuo stalo.
    - Ilgai manęs laukė tik pirmąją dieną. Vėliau nebelaukė, bet vis tiek turėjau valgyti už visus ilgiausiai, nes neprisiverčiau bučiuoti rankos.
    - Ožys  buvo didesnis už tave. Jums išvykus, dažną vakarą prisimindavome vasaros nutikimus. Pradėjau kalbą apie tave. Sakau, reikėjo kažką daryti, paauklėti. Mergaitė, o jokio nuolankumo nei dėkingumo.
    - Kodėl neauklėjo?
    - Matai, per ilgą gyvenimą, ypač klausydamas išpažinčių, išmoko suprasti visokius žmones. Jei būčiau pasišnekėjusi su broliu, kol buvai pas mus, gal būtume susidraugavę.
    - Norėjau draugauti. O ką jis pasakė?
    - Sakė, kad nuolankumo pamokslais neišmokysi, gyvenimas išmokys. O apie dėkingumą sakė: sese, neteisk. Vieni pabučiuoja ranką ir tuoj pat pamiršta, kiti nepabučiuoja, bet niekada nepamiršta. Džiaugiuosi, kad nepamiršai.
    - Ačiū.