Koks man brangus...

Kiekvienas Tavo juokas,
Ar žodis pasakytas, koks brangus!...
Sučiaudėjai, o gal šįkart nuo miego trūkumo,
Tiesiog skaniai sau nusižiovavai  ir pažvelgei dangun?...
Gal vėl pro šalį eidamas, palietei Tu knygą,
Kurią nematant Tau aš taip skubu paliest...
Ir užsimerkus taip smarkiai stengiuos sugerti aromatą,
Iš Tavo pirštų antspaudo, nusėto jos viršuj...
Koks man brangus kiekvienas Tavo žvilgsnis,
Kuriuo bučiuoji  mano kūną ir kas kart,
Kas kart, kai  išeini vonios duris palikęs,
Ten nuskubu... ir vėl geriu Tave...
Ant rankšluosčio pajuntu skruostą,
Kurį  priglaudęs Tu buvai...
Palaima apima, žinau... tai šito kvapo,
Šitos Palaimos  laukiau taip ilgai...
Jei reikia laukti, kol sugrįši,
Ir apkabinsi vėl mane...
Tereikia užsidėti Tavo maikę,
Ir pasijusiu vėl aš Tavo glėbyje...
O kai jau grįžti ir taip skaniai pavalgai,
Skaičiuoju kąsnius su Tavim kartu, 
Ir ne dėl to, kad pažiūrėčiau ar dar liko,
Tiesiog šituo būdu pavalgau su Tavim...
Jei ką skaičiuoju, tai atodūsius,
Kiekvienas jis be galo man brangus,
Juk jeigu Tu kvėpuoji ir man dar yr šioj Žemėj,
Dėl ko gyvent ir ką mylėt visa širdim...
Koks man brangus  gyvenimas patapo,
Kai įžengei į jį ir uždarei vartus,
Sužydo svajos sodais neregėtais,
Kaip aš džiaugiuos, kad sodininku Tu buvai...
Ir vis rašydama galvoju, ar man užteks tik šio gyvenimo,
Kad galėčiau Tau išreikšti visa tai...
Juk koks brangus esi man iš tikrųjų,
Nesutelpa net šiose eilėse, ar matai?
Gal ir todėl mes susitinkam,
Gyvenimų virtinėj, ne vienam...
Išreikšti savo Meilę  ir Brangumą nesvietišką,
Prireikia daug daugiau...
Žinau ir Tu žinai...
Koks man Brangus....
... <3 ... <3 ... <3 ...