Gyveni ir gyvenk, - pasakė.
Tik maištas prieš absurdą, laisvė! - tarė.
Savižudybė... - prabilo mirštantysis.
O aš manau, gyvenam nes kažkam to reikia.
Mes tik maži žmogučiai, kurie kartais kelia žiežirbas... Ar galime reikšti savo nuomonę? Rodos žmogus - žuvytė akvariume.
Ar yra prasmė NEgyventi? Ir vėl viskas teka sava vaga. Rytas vakaras. Vasara žiema. Vaikystė senatvė. Gimimas ir mirtis. Vieno žmogaus tikslo gal ir nėra. Tačiau yra žmonijos siekis. Prasiskverbti už visatos ribų. Užlipti ant aukščiausio laiptelio ir pagaliau išvysti... Galbūt tuštumą, pajusti absurdo jausmą. O gal tik tada mes sugebėsime pamatyti ne laike ir ne erdvėje vykstančius reiškinius. Atrasime tikrąją trečiąją dimensiją. Ir sužinosime atsakymą. Mokslas mūsų pagalbininkas. Reika laiko - pažinti erdvę. Tačiau ko reikia, trečiajam veiksniui atrasti?
Maybe - išsigalvojimo. Belieka kurti. (?)...