Trumpiausias kelias Namo -68

/


Nepriklausomybės aikštėje. Šturmano Geležėlės Dušelė kybo virš dainuojančios, susikibusios rankomis „Europos kelyje“ karžygius, pasitinka atvykusius du žemaičius, - Unti ir Aurimą. Jie šypsodamiesi įsijungė į bendrą dainą;- Ant kalno mūrai, Joja lietuviai, - veidai tik švįti, abu pakėle rankas dėkuoja karžygiams aikštėje:

-Ačiū…Ačiū... ir pritarė dainai.

Išklausė Untis ir Aurims sveikinimus iškišę liežuvius, kinkuoja rankomis sutinkantiems juos su dainom karžygiams:
Joja, joja ...... neša, neša....

Netikėtai iš minios pribėgo viena žemaitukė ir užšoko Untės žemaitukui ant nugaros. Apkabino Unti per liemenį viena ranka, o kita brauko ranka per galvelę. Netikėtai suspigo - Aaaaaaaj, - Aja-jaaaaj ir - nustębusi sušuko:
-Unti, Untunel, - Ar tai tu? - O kur tavo karpa? Kur karpa, kuri buvo ant tavo pakaušio? Kas dabr būs? Kap dabar būs? Kaip aš tavi atpažinsiu minioje. - Vaje, -Vaje,,, Taip gražia švietė. Taip gražia buvo tavo „baradavki“ unt pakauše. Prabudus tap grožėjausi ja, gluostydavau:
-Muna Utunelis, muna bulundielis. -Niekur nedingsi nuo manes, visur tavi pamatysu ir surasu-Vaje, vvaje... Koki nelaimi.
Untis, išdidžiai rodydamas pirštu į savo, keistomis aplinkybėmis sutiktą draugą žemaitį Aurimą, atsakė:
-Tavo nelaimei, Onytel, muni pagydi, va šis mano draugs, Aurims iš Varnių, - susipažink.. Gers daktars jis besąs. Jis. susprogdino tą baisią mano karpą-baradavkę.

-Vot baisi nelaimi.. - O kap tai atsitiko, Untunel?
  -Su cygaro anglim nuplikė, nudegino, - Tik čyyyrkšt, surūko ir iškepė, nusvilino. -Veiziek, Onitel, ar negražiu?
-Man tai negražu. -Fe, kaip bjauru. Su karpa tu buvai man taip savas, brangus, vienintelis. Kas dabar iš tavęs liko? Vien tik nosis
ir fantazija.
- Nekreipk dėmesio, Onyt, priprasi, jei ne, tai bėk ieškoti karpos -baradavkės, gal surasi pas koki Bronių, Viktorą ar Zigmą. -Va, - jis, Aurims, tai ne tik tikras žemaitis, bet ir didelis fantastas, gal kiek per aukšta skraido, galiet ir žemiau, pažeme pafantazūti, juk tiek darbų čia unt Lietuvos žemelės yra, o ne vien Liudvikui unt udegos minti. -Pasakyk, Onyt, o ko tu dabar visokiems Liudvikams su savo plačiu, kaip paklodi, sijonu unt udegos mini? Daras, Onyt, laba brudna. Anksčiau buvo kitep. - Neblizgikink man akių, atsimink, kad aš dabar be karpos, - vejziek, prabudus ryta, rasi sau unt nosis karpą su ilgu
plauku. -Užteks tau traliavuoti, lipk nuo žirgo, Onyt. - Lipk sakau. Eik pas Aurimą, arba pas Bronių, mata, Jis su Zigmu braunas į Parlamentą, kaž ką nori pasakyti Generalitetui iš tribūnos. Abu su didelėm karpom-baradavkįm unt blakstienų. Veiziek kaip jie braunas per Bocmano Krauzerio asiliuko Antanez iškeltą šlakbaumą. Pala pala, braunas pro pakeltą ūdegą. Bėk pas juos, gal jie Tave priglaus, o jei ne, tai Rozaliją ar Lora užlips ant Aurimo žirgo nugaros, -ir apkabins. Va Tau bus lipt ant kulnų žmogui, kuris nieko diets su spausdinamom „pakluodėm“. Geriau įsiskaityk, gal vieną kartą suprasi, kad ten slypi didelis gyvenimo patyrimas ir išmintis, skirta vaikams prieš miegą, studentams ir visiems protingėmas žmonėms, ne tik Žemaičiams, Lietuviams, bet ir Vidurio Europos, - viso Pasaulio žmonėms, kurie pasiilgo ramybės ir nori daugiau šypsotis, o ne raudoti. Tai pagaliau skirta Lietuvos diplomatams ir ambasadoriams, kad būtų protingesni ir mokytusi bendrauti ne per tunelius, o gyva žmonių kalba, be baimės visais kanalais. Tam ir yra Žemaičių kalba, sena Sarmatų-Skitų kalba su daugybe žodžių ir reikšmių iš Santskrito. Jie, Diplomatai turi dažniau apsilankyti nuostabioje Rašyk svetainėje, pagaliau skaityti Dipsio siunčiamas įžvalgas apie Trumpiausią kelią Namo, suprasti, ir niekada nebus pakabinti nei ant sienos nei ant Kalėdinės eglutės visokių užsienio žvalgybos agentų. Nereikės raudonuoti ir mykčioti į Ritos ar Rimgaudo pateiktus klausimus. Atsakys per penkes, penkioliką minučių į dešimtis klausimų. Taip kalbėti linki, patyręs žvalgybininkas Šturmanas Geležėlė. Visi diplomatai galės kalbėti ir gyventi ramiai su šypsena, nereikės saugoti savęs, nereikės kalbėti nei per ištuštėjusius bezdalinius tunelius, vadinama „Družba“, galės gyventi ramiai kaip gyvena visi padorūs žmonės gyvena. Gyventi ir dirbti Lietuvai, miegoti, mylėtis, daugintis, ramiai atsakinėti į visus užduodamus padorius ir nepadorius klausimus be virpulio balse. Ateityje Dipsis gal būt pateiks trumpą žodyną, kuris padės visiems suprasti viską ir apie viską.
         
Šturmano Geležėlės Dušelė kybo virš Aurimo ir Untis ir klausosi ką Untis kalba Anytei. Nukreipė astralinį žvilgsnį ten kur nuruodė Untis ir pamatė. Pamatė daugiau nei nurodė Anytei.
    Prie Parlamento duru Bocmano Krauzerio asiliukas Antanezas, bandė atremti keistą „kiaulės“ rikiotę. Suko iškeltą uodegos šlakbaumą. „Kiaulės“ rikiotė bandė veržtis prie Parlamento duru. Asiliukas Antanezas bandė apčiurkšti vandeniu suriu, bet nebuvo pagirdytas, vanduo baigėsi, teko panauduot kanopas. Iš paskutiniųjų jiegų kovodamas su „kiaulės“ rikiuotės pleištu, pavyko ją išblaškyti išbarstyti po vieną, ir pasimatė šios rikiotės turinys. Veidai buvo perkreipti, įraudę, bet atpažįstami. Štai „kiaulės“ smaigalyje nušvito Rūtos-Krūtos Griniovos, Arno Klevečioko, žvejo Zigmundo Žuvininko veidas. Jis buvo su ilga meškere rankose, Vasiliauskas pūtė dūdą maršo ritmu: -Tutu-tū, tutu-tūūū. Stumdėsi Bronius su „baradavke, -Va, - vejziekiat, Žaliasis varlius Linas smailiu bąsliu kazliekus, lepšes, kukurbezdžius ir kitokius grybus smaigsto, -tikriausiai džiovins, Lora Gryzlova, atstačius krūtinę puola tiesiu taikinių į asiliuką Antanezą, -kaip koks Motrosovas ant ambrazūros krenta, štai ir pastorius Karkaliis su kryžiu rankosje. Šturmano Geležėlės Dūšelei pasirodė labai keista: -visiem ant blakstienų kyšojo karpos-“baradavkės“. Kaip tai atsitiko? - Neaišku. Gal būt juos atsirado po to kai Untei Aurims susprogrino karpą ant pakaušio, o jį niekur nedingo, o tik persikėlė kaž kam ant blakstienų, nes tuo metu trenkė žaibas, o karpos turi savybę nesunykti, o išsisklaldyti kaip Galaktiką po Didžiojo sprogimo. Vienas Dievas
žino, na, gal Šturmanas Geležėlė žino, bet dabar negalim Jo paklausti, nes Jis yra renavojamas. Bet greičiausiai tai atsitiko po to kai Asiliukas Antanezas spardydamasis paliko ant blaksienų savo kanopų pasagų gripų atspaudus, nes tuo kart Kristoforo Orkestras skleidė neiprastus garsus: - Cik-cik-ciku, Cik-cik-ciku, Cik-cik-ciku-Ujuu-jūūūūū. Tonu aukščiau: Cik-cik-ciku, Cik-cik- ciku, Cik-cik-ciku-Uju-jūūūūūj…

Išvardytus asmenis dar supo burys jų apsauginių iš Žigaičių, iš Garliavos. Kokia „Kiaulės“ rikiotė iš keturių, penkių
asmenų? Reikia būrio. Štai tą būrį pavyko asiliukui Antanezui išblaškyti. Kas tai per reiškinys pirmąją Naųjų naktį? Pasirodo, - išvakarėse buvo subrurta nauja sekta, sumąstyta Sąmokslo teorija, kaip paimti Parlamentą ir sunaikinti Generalinį Štabą. Kyla klausimas;-Kodėl? Kam tai naudiga? Atsakymas paprastas: - Valdžios godulys ir pavydas. Tai Agoniją, už kurią yra sumokieta iš nedraugiškos Lietuvai šalies per pirmaji Baltijos kanalą. Sumokėta ne vienu „Limonu“, - už kuriuos reikia atidirbti. Štai, „Socialistinis Globolistų frontas“ metė paskutinį kozerį - Atakuoti Lietuvos Generalinį štabą. -Bet jie prasišovė;- gal tiek protelio Dievas dribtelėjo, gal skubos darbą Velnias veža, o gal per gyvenimėli permažai obolių sėklų suvalgė. Atrodo oboliai gerai Lietuvoje dera, - nebent jos buvo tiekiamos iš Gudijos ar Karaliaučiaus, - bet jie prasišovė, - Šturmanas Geležėlė-Antonio de Smurato Generalitetą buvo paskiepijęs Meilės vakcina. Buvo nutarta, priimi
vieną atstovą. Priimti atstovą kuris buvo veržliausias ir norėjo daug ką
pasakyti Generalitetui ir Parlamentui. Buvo nutarta - įleisti žveją su
meškere, - Zigmundą- Žuvininką.
Gedimino prospekte, gausiai susirinkę Lietuvos Karžygiai-Partizanai iš visos Lietuvos stebėjo rodamus vaizdus iš Nepriklausomybės 
aikšties dideliose ekranuose, viską mate ir skandavo:
-Gėda, gėda, gėda.... Paskandavę toliau dainavo:
- Žemėj Lietuvos, ąžuolai žaliuos.
Ažuolai žaliuos, žemėj Lietuvos.